Kuklus žaidimas sistemos konvencijomis
2016-09-26 Justina Kiuršinaitė
Šiandien gyvename daugiau ar mažiau liberalioje visuomenėje, kurioje galimybių išreikšti save yra kaip niekad daug. Vieni naudojasi socialinėmis medijomis, kad susikurtų naują „veidą“, susirastų draugų ar net susikurtų virtualią imperiją, tuo tarpu kiti buriasi į grupeles, kad sukurtų originalius ir provokuojančius projektus. Greta to, šiandienos žmogus vienu metu siekia išlaikyti savo individualybę ir nepriklausomybę bei nori būti išgirstas, įvertintas ir priimtas į kokią nors grupę ar bendruomenę. Bet pažvelgus į šią situaciją iš šalies galime lengvai pastebėti, jog esame vienos milžiniškos sistemos dalis, nepaisant to ar mes prisitaikome prie jos, ar maištaudami bandome ištrūkti. Tad klausimas „kiek esame laisvi?“ yra itin aktualus šiandienos kontekste, kai laisvės suvokimas plečiasi didėjant apribojimų skaičiui. Vienas iš šio klausimo aspektų nagrinėjamas naujausiame „Ant AUROS batuto“ projekte – Emos Nedobežkinos (dabar Senkuvienės) spektaklyje „in/vogue“.
Nuotraukų autorius: „Miško archyvas"
Šokio spektaklio „in/vogue“ idėjiniu pagrindu ir atspirties tašku tampa žodžio „Vogue“ prasmės (1) , praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje propaguotos laisvės ir lygybės idėjos bei mados, ir C. S. Lewiso knyga „Kipšo laiškai“. Spektaklyje vaizduojamas žmogaus siekis būti populiariu, madingu ir unikaliu, kas paskatina jį prisitaikyti prie populiariosios kultūros diktuojamų taisyklių ir normų. Nepaisant to, spektaklio kūrėjai atskleidžia, jog kuo individas daugiau maištauja ir bando atsiskirti nuo vyraujančios pažiūrų sistemos, tuo labiau sistema jį įtraukia ir žmogaus kova lieka konvencijų atkartojimu, žaidimu sistemos viduje. Nors kiekvienas save vertiname kaip unikalius individus, galų gale visi esame globalios sistemos sraigteliai.
Šios idėjos geriausiai atsiskleidžia per veidrodžio principo akcentus. Šokėjai, greta sinchroniškų judesių kombinacijų, naudoja veidrodžio motyvą, kai du atlikėjai žiūri vienas į kitą, susiglaudžia ir iš lėto atsiskiria arba atkartoja vienas kito judesius. Tai kuria dvejopas prasmes. Pirmiausia, tokiu būdu šokėjai parodo, jog mes visi tapatinamės su kitais žmonėmis, esame nuo jų priklausomi, tačiau tuo pat metu žvelgdami į kitą žmogų, matome ne jį, o patys save. Mes judame, liečiamės ir gretinamės prie kitų, tačiau esame susikoncentravę į save, todėl mūsų bendravimas tampa paviršutiniškas ir mechaniškas.
Nors šioje pozoje sustingusioje ir vertybėse pasimetusioje visuomenėje pasitaiko laisvės siekio proveržių, tačiau jie yra greitai numalšinami. Tai pabrėžė Juano Madero ir Aime Irasemos Sánchez šokio kompozicijos. J. Madero džiaugsminga, kartkartėmis į pamišimą panaši solo dalis, kurią scenos gilumoje stebėjo spektaklio šokėjos, parodo mūsų troškimą būti laisviems, nepriklausomiems nuo konvencijų ir normų. Tačiau nematomi žvilgsniai stebi ir vertina mūsų elgesį, tyliai vėl įtraukia į sistemos epicentrą. Tą pačią mintį tęsia ir A. I. Sánchez šokis, parodantis siekio išsilaisvinti užslopinimą. Paleisdama savo ilgas garbanas, ji bando atskleisti savo moteriškumą ir nepriklausomybę, tačiau likę šokėjai įsinarplioja į jos plaukus, tokiu būdu sutramdydami jos saviraiškos laisvę.
Paties spektaklio šokio kalba yra pakankamai konservatyvi, lyginant su E. Nedobežkinos choreografiniu žodynu ir raiška. Choreografė spektaklyje derina dinamiškas judesių kombinacijas su sakytiniais intarpais, vizualiomis metaforomis, bei atskleidžia kiekvieno šokėjo stipriąsias savybes. Kūrėjai koncentruojasi į judesio kuriamas prasmes ir vaidybą, kol praeito amžiaus septinąjį dešimtmetį menanti Gabijos Blochinos parinkta apranga (dryžuoti marškinėliai, juodos kelnės ir batai) ir Andriaus Stakelės muzikos montažas prisideda prie bendros spektaklio raiškos. Tad stebint šios jaunos kūrėjos, tačiau brandžios atlikėjos choreografinį debiutą norisi pasidžiaugti jos siekiu gilintis, analizuoti ir išreikšti opias problemas. Nors spektaklio kompoziciniai dėmenys sujungti įdomiai, vis dėlto yra ir diskutuotinų niuansų.
Reiktų pastebėti, jog panašios idėjos yra vystomos kitame „Ant AUROS batuto“ spektaklyje – Lizos Baliasnajos „(Be)kulminacijų“ – kuriame žmonės virsta vardinių ženklų apranga dėvinčiais manekenais, materializavusiais reklamų atvaizdais. Šokėjai atlieka dekonstruotus mechaniškus judesius bei naudoja pop muzikos dainų žodžius, reklamų vaizdinius ir juose matomus judesius, tokiu būdu perteikdami mūsų dirbtinumą ir vartotojiškumą visuose gyvenimo aspektuose. Tuo tarpu E. Nedobežkinos spektaklyje, žmonės yra praeito amžiaus septintojo dešimtmečio relikvijos su šiandieninio žmogaus priemaišomis. Jie tarsi apeliuoja į ankstesnių laikotarpių maištingumą bei šių laikų prisitaikymo sistemą, juos sujungia ir paverčią belaikiais judančiais objektais. Viskas yra puiku, jeigu ne idėjų raiškos ir aiškumo trūkumas. L. Baliasnaja, taipogi buvusi „Auros“ šokėja, savo spektaklyje kiekvieną elementą pajungia konkrečioms idėjoms išreikšti ir sukuria hipertrofuotą mūsų realybės atvaizdą. Tuo tarpu spektaklyje „in/vogue“ E. Nedobežkina naudoja daug metaforų bandydama atskleisti žmogaus egzistencijos paviršutiniškumą, tačiau neišryškina gilesnių savo pasirinktos medžiagos sluoksnių. Idėjos tarsi plaukioja ore, tačiau nė viena pilnai neatsiskleidžia.
Kitas apsektas, kurį turėtų lengvai pastebėti daugelis „Auros“ šokio spektakliais besidominčių žiūrovų, yra pačios choreografės unikalios stilistikos trūkumas. Žinant fantastiškus E. Nedobežkinos judesinės raiškos gebėjimus, išsiskiriančius ją kiekviename pasirodyme ir kurie yra įvertinti ne vien publikos, bet ir šokio specialistų (kūrėja buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui „Geriausios 2014 metų šokėjos“ kategorijoje), sunku žiūrint į „in/vogue“ įžvelgti bent dalelę pačios kūrėjos šokio kalbos. Spektaklyje atskleidžiamos šokėjų stiprybės (Oksanos Griaznovos vaidybiniai sugebėjimai ir androgeniškumas, J. Madero žavingas maniakiškumas bei A. I. Sánchez įvairiapusiškas šokio žodynas), tačiau tai nepadeda iki galo perteikti spektaklio tematikos. Tuo pat metu „in/vogue“ naudojamas „Auros“ spektakliuose pamėgtas kalbinis intarpas. Tokiuose spektakliuose kaip „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. Birutė Letukaitė), „Pandora“ (chor. Vilma Pitrinaitė) ar „(Be)kulminacijų“ šie intarpai papildo spektaklių prasmes, savotiškai paaiškina spektaklio idėjas arba bent jau sukuria tam tikrą atmosferą. Šiuo atveju O. Griaznovos personažo sakomas tekstas labiau blaško ir painioja žiūrovą, bet nepadeda jam geriau suprasti kūrėjų keliamas idėjas.
Tad galima teigti, jog „in/vogue“ yra pakankamai nedrąsus jaunosios kūrėjos choreografinis debiutas, kuris ne iki galo atskleidžia savo paties nagrinėjamas idėjas bei problemas, ir tarsi lieka be konkretaus autoriaus antspaudo. Nors E. Nedobežkinos kaip šokėjos talentas yra nenuginčijamas, kaip choreografei jai reikėtų drąsiau eksperimentuoti spektaklio dramaturgija, nerti dar giliau į savo pasirinktą medžiagą ir nepabijoti įkomponuoti savęs į kūrinio šerdį. Priešingu atveju ir choreografė, ir šokėjai liks žaisti šiuolaikinio šokio sistemoje jo padiktuotomis konvencijomis.
1. Tai, kas laikinai yra madinga; 2. Populiarumas, pripažinimas, paklausumas; 3. Sėkmės banga (iš pranc. kalbos); 4. Šokio stilius, pagrįstas pozavimu; 5. Mados žurnalas.
IN/VOUGE. [Interaktyvus, žiūrėta 2016-09-29]. http://aura.lt/2016/09/19/invogue/.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas