Sentimentais grįsta kelionė namo
2014-05-15 Laura Udrienė
Gal kaltas prieš kelias dienas stuktelėjęs 25-asis gimtadienis, kokia nors ypatinga mėnulio padėtis ar genetika, bet pastaruoju metu mano galvą vis dažniau aplanko iš praeities ataidėjusių sentimentų pliūpsniai. Neslėpsiu, dėl to dažnai susigėstu, mat kažkuriame už šaltą logiką atsakingame smegenų vingyje tūnantis savikritikos balsas man protarpiais šnibžda, jog toks seilėtas sentimentalumas šiame cinizmo ir erudicijos laike, o ypač mano jauname amžiuje – beveik siauraprotystės požymis. Taip, tos pačios siauraprotystės, kurią, skundžiamės, nuosekliai puoselėja televizija, nulaižyti viršeliai, skalbimo priemonių reklamos ar nukainuotos knygos „prie kavos“.
Tokiems patologiškai sentimentaliems ligoniams, atrodytų, viena lengviausiai pasiekiamų reabilitacijų – šiuolaikinis menas, drąsiai, kartais net be gailesčio išsižiojusio žiūrovo veidan tėškiantis (ar bent siekiantis tą daryti) jo paties stereotipus, iliuzijas, šabloniškus kasdienybės ritualus, tiesa, jau laukan išverstais viduriais, kad iš tiesų pajustum savo aklos būties smarvę ir apimtų išgąstingas puoselėjamų iliuzijų ir iš kaimynų pasiskolintų svajonių menkumo katarsis. Tokio praregėjimo troškimų vedina ir atvažiavau į „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį – kad papurtytų, išgydytų nuo idealizuojamos praeities ir naivių ateities vilčių.
Štai aš gegužės 12-osios vakarą sėdžiu Juodojoje Menų spaustuvės salėje, tarp pirštų suspaudusi savo „ne[w]kritikės“ rašiklį, aštriu žvilgsniu įsikibusi į kol kas dar tuščią sceną, laukiu urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektaklio „Kelionė namo“ (rež. Vidas Bareikis), už kurio choreografiją šiemet spektaklio choreografams ir šokėjams Aridai Gudaitei ir Laurynui Žakevičiui įteiktas Auksinis scenos kryžius.
Pamenate savo šeimyninius portretus vietinėje miesto fotoateljė? Būtent panašiu idilišku vaizdeliu, skambant pakiliai Sister Sledge dainai „We are family“, pradedamas spektaklis. Motina (Larisa Kalpokaitė), tėvas (Jonas Braškys) bei tik iš užsienio grįžusi dukra (Airida Gudaitė) iš savo mažo narvelio-virtuvės pavyzdingai laimingos šeimos veidų išraiškomis žiūri į tolį. Tiesa, kitame scenos krašte vienišai rymo ir kitas šeimos narys – sūnus (Laurynas Žakevičius). Gal netilpo į ankštą narvelį? Bet kokiu atveju, vaizdelis, sakyčiau, gražus, net įkvėpiantis, tik, kaip žinia, tokie saloniniai išstatymai visai neįgalūs apčiuopti vidinį šeimos gyvenimą. Taigi, tik pradėjus aidėti ant virtuvės stalo dėliojamoms lėkštėms ir patiekus pagal kalendoriuje rastą receptą paruoštą silkutę, pradedame iš tiesų pažinti personažus. Nuo pat pradžių aišku – prieš žiūrovų akis iki kaulų smegenų ląstelių branduolių pažįstama lietuviška šeima: desperatiškai bandanti išlaikyti gerą bendravimo klimatą valdinga motina, į kategoriškumą linkęs, gyvenimo užspaustas tėvas ir visiškai kita – gatvės šokio – kalba (ne)bendraujanti dukra. Netrukus namuose pasirodo (greičiau šokio žingsneliu nuo kito scenos krašto į narvelį užeina) užsienin emigravęs sūnus – susvetimėjęs ir tolimas savo gimdytojams, tačiau gerai suprantamas seseriai.
Aiškia tvarka pasižyminčiame narvelyje, tarp savų puodelių, „čerkelių“, šaukštų ir šakučių, vyresnioji karta, savaime aišku, jaučiasi saugiai. Tuo tarpu jaunoji dūsta ir vis taikosi išsiveržti į platesnius vandenis. „Mes taip visada gyvenome, kodėl jūs negalit?“, – pasigirsta priekaištai atžaloms. Būtent skirtingos laimės-laisvės sampratos ir tampa pagrindiniu pirmosios spektaklio dalies konfliktu, kurią dramaturgas Mindaugas Nastaravičius rašė, remdamasis Richardo Bacho alegorinės apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ idėjomis. Taigi, suprask, kol gimdytojai, kaip tos klykaujančios pakrantės žuvėdros, susikoncentravę į savo šaltieną, jaunųjų mintys ir svajonės skrieja už narvelio ribų. Tėvai valgo šaukštais, jaunieji – pagaliukais, tėvai bando apie ką nors/bet ką kalbėti, jaunieji mieliau įsiklauso į iš kaimynystės sklindančią muziką (ant narvelio viršaus gyvai groja diskžokėjus ir būgnininkė)... Tik ore tvyro bendras vienišumo ir desperatiško troškimo suartėti jausmas.
Jau nuo pat pradžios iki galo viskas aišku kaip ant delno – skirtingų patirčių kartos nesusikalba ir nesusikalbės, nes paprasčiausiai nemoka viena kitos kalbos. Kodėl nemoka? Nes augo skirtingomis politinėmis-socialinėmis aplinkybėmis, kai nebuvo jokių airijų ir anglijų, kai pakako to, ką turi, nes daugiau turėti paprasčiausiai negali, kai taip vadinamos Tarybų sąjungos gyventojus vienijo ta pati ideologija, sofa ir televizijos programa. O gal kartų konfliktas jau užprogramuotas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje ir kitaip negali bei neturi būti?
Antroje spektaklio dalyje herojai palikę savo ankštą erdvę stoja akistaton su savimi. Kol aktorių L. Kalpokaitės ir J. Braškio kuriami personažai vienas per kitą verbaliai dalijasi praeities prisiminimų nuotrupomis, šokėjai toliau kontrastuoja lyriškais savo judesių pasakojimais. Naivūs, netgi primityvoki veikėjų monologai – pritvinkę meilės ir skausmo, širdgėlos ir idilės – visgi žadina sentimentus arba bent skatina iš naujo pažvelgti į gimdytojus. Pavyzdžiui, prisiminti (jei kartais pamiršome), kad motina – taip pat seksuali moteris, o rūškanas tėvas – paties susikurto vienišumo kalėjimo įkaitas, pažeidžiamas ir išsiilgęs meilės. Pasigirsta netgi skirtingų kartų lietuvių poetų – Maironio „Trakų pilies“ bei Salomėjos Nėries „Maironiui“ – eilėraščių ištraukų perfrazavimai. Būtent bendra visų šeimyniškių melancholiška nuotaika bei per laiką sukauptų minčių išsisakymas padovanoja visiškai nujaustą ir labai tikėtą happy end‘ą – iki šiolei niekaip bendros kalbos neatradę skirtingų kartų atstovai pagaliau susikalba, pasigirsta juokas, lėtai užgesta šviesos. Taip ir atsipūti – dar yra vilties! Tik po akimirkos susigūži – juk viltis dabar turbūt nelabai madinga.
Pasibaigus spektakliui, kurio metu užtenka erdvės ir nuosavoms mintims apie šeimynines nuoskaudas ir džiaugsmus, ir kritiniams pasvarstymams apie kiek primityvoką, netgi akivaizdžiai (o gal specialiai?) grubiai fragmentiškai sukaltą spektaklį, susimąstai, jog toks sentimentalus teatras turi racijos. Ne, ne kaip aukštasis-konceptualusis-giliamintiškasis scenos menas, bet kaip terapija, galinti pasiekti net pažeidžiamiausias mūsų visuomenės grupes. Taip ir knieti kūrėjams pasiūlyti su šiuo spektakliu būtinai dalyvauti kokioje nors šeimų santykio stiprinimo programoje.
Ak, tiesa, trumpai sugrįžtant prie mano minėto siauraprotiškumo ir sentimentų... Anksčiau silkės nevalgiau, vietoje jos per šeimynines šventes gardžiuodavausi iš restorano atvežtais suši. Tėvai visada pašaipiai sakydavo, kad dar tam tikrai subręsiu, atšaudavau – niekada. Teisybės dėlei pirmą kartą prisipažinsiu – jau porą metų silkė man yra geriausias didžiųjų metų švenčių patiekalas...
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos