„Išsaugoti grožį yra jūsų pilietinė pareiga“. Tai frazė iš choreografo Jyrkio Karttuneno ir Helsinkio šokio trupės spektaklio „Daugybė Džemainos veidų“ (1), kurį Lietuvos publikai pristatė festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. To grožio – visų rožinės atspalvių, blizgaus, melodingo, saldaus, teatrališko – buvo labai daug. Tačiau ašarų sūrumo, aštrios ironijos ir prakaituotos fado desperacijos taip pat netrūko. Išėjęs iš spektaklio jauteisi tarsi ką tik sutikęs naujuosius metus – prisijuokęs tiek, kad pradėjai žagsėti ir eilinį kartą nusidraskęs senus šašus ant nerealizuotų svajonių, kurios net nėra tavo. 2012m. šis spektaklis Suomijoje buvo apdovanotas kaip geriausias metų teatro kūrinys. O gegužės 10 d. Vilniaus publika, gausiai susirinkusi išvirkščioje Nacionalinio dramos teatro scenos pusėje, jį žiūrėjo labai gyvai, emocionaliai ir įvertino gausiais aplodismentais. Tiesa, buvo ir tokių, kurie po pirmų penkiolikos minučių atsistojo ir išėjo.
Kas gi tą sekmadienio vakarą tokio vyko? Trumpai būtų galima pasakyti, kad vyko kabaretas. Vienas žymiausių Šiaurės šalių choreografų meistriškai panaudojo pagrindinius kabareto elementus – buvo vakaro šeimininkė, solo numeriai, gyvas dainavimas, pramoginė muzika, šokis, teatriniai elementai, persirenginėjimas ir nusirenginėjimas. Lietaus efektą kuriančios užuolaidos, tobulai surežisuota šviesotamsa kūrė intymumo ir šventiškumo jausmą, kas būdinga prancūziškajai tradicijai. Iš amerikietiško kabareto J. Karttunenas pasiskolino džiazą, svingą, iš vokiškojo – politinę satyrą ir vadinamąjį kartuvių humorą. Žiūrovų pirmose eilėse įsitaisęs muzikantas kukliai partneriavo ant scenos besikeičiančioms Džemainoms – senstančiai divai, peraugusiai lolitai, klimakso išvargintai mokytojai, nacistiniais stereotipais apipuoštai šokančių moterų armijos kapitonei, viešniai iš Holivudo à la Meril Streep, sportinių šokių čempionei, pripažinimo trokštančiai skersgatvio merginai, mados karalienei ir daugybei kitų. Visas jas, kaip jau galima įtarti, vaidino pats J. Karttunenas.
Kodėl šiandien, kai LGBT teisės yra vis mažiau pažeidžiamos, kai ribos tarp vyro ir moters trinamos ne tik rūbais, makiažu, bet ir chirurgija, toks spektaklis kaip „Daugybė Džemainos veidų“ gali būti įdomus? Ir kuo jis galėtų būti įdomus lietuviams, kurie tikrą transvestitą pamato tik nuvykę į Berlyną ar Londoną? „Jeigu moteris tiesiog beždžioniauja vyriškas manieras, iš to mažai ką sužinosi naujo. Jeigu vyras, vaidinantis moterį, pasiūlo savo įsivaizduojamo moteriškumo simuliakrą, irgi nėra pasiekiama kažko daugiau. Bet kai didis japonų aktorius Mikijiro Hira sensacingame Ninagawa pastatyme Edinburge 1986m.vaidino Medėją, publika sulaukė ypatingo aktoriaus atsivėrimo ir personažo tyrinėjimo. Tad ar neturėtų lyties kaitaliojimas teatre labiau nušviesti iš vidaus, negu imituoti?“, – „The Guardian“ straipsnyje „Kas man patinka persirenginėjime?“ (2) rašė Michaelis Billingtonas.
Kaip žinia, moterys teatro scenoje legaliai pasirodė tik XVIIa. suklestėjus operos žanrui. Iki tol, pradedant Graikijos teatru ir baigiant Krikščionių bažnyčios griežtu draudimu moteris scenoje vaidindavo vyrai. Į klausimą „kodėl?“ elegantiškai atsakė popiežius Klemensas XI: „Graži moteris, kuri dainuoja scenoje ir saugo savo nekaltybę primena vyrą, kuris šoka į Tibro upę ir saugo kojas, kad nesušlaptų.“ (3). Jį pacitavo žurnalistas, anonsavęs Harvarde rengtą afišų, programėlių ir fotografijų parodą, pristačiusią vyrų persirenginėjimo teatre istoriją.
Atidžiau peržvelgus žmonijos istoriją (ir jos atspindį scenoje) akivaizdu, kad mūsų sąmonėje yra nugulę daugybė realių ir išgalvotų personažų, kurie keitė savo lytį persirengdami. Kinų didvyrė (didmoterė) Hua Mulan, legendinė popiežė Joana, kovotoja Žana D‘ark, rašytoja Žorža Sand, menininkas Marselis Duchampas, dainininkas Fredis Merkuris ir daugybė kitų. Beje, žvelgiant retrospektyviai, moterys dažniausiai persirengdavo vyrais, kad galėtų tarnauti armijoje ir ginti savo šalį bei įsitikinimus ginklu. Tuo tarpu vyrai persirengdavo moterimis dažniausiai tik trumpam, kad apkvailintų savo priešus ir ištrūktų iš nelaisvės (čia visai tiktų prisiminti ir mums gerai žinomą legendą apie Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo pabėgimas iš Krėvos pilies kalėjimo persirengus moteriškais drabužiais (4)).
Žinoma, teatre kostiumas – nesvarbu, vyro, moters, gyvūno, daikto ar tiesiog idėjos – yra neatsiejama kuriamo meninio pasaulio dalis, kaip dekoracija, šviesa, tekstas, muzika. Tačiau kaip visi ką tik išvardyti dalykai, taip ir kostiumas teatre yra naudojamas dėl tam tikros konkrečios priežasties. Menas apskritai yra eilė pasirinkimų, kaip teigia šokio kritikas Pieteris T‘Jonckas (Belgija), festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ skaitęs keletą paskaitų apie kirtiką. Menininkas nuolat renkasi ką ir kaip daryti scenoje, pvz. išrengti aktorių nuogai, aprengti jį vienaip ar kitaip, daryti tai šviesoje, užkulisiuose, kartą ar trisdešimt kartų. Jau Šekspyro teatre, o vėliau ir kai kuriose operose esama vadinamojo dvigubo persirenginėjimo – kai aktorius vyras, scenoje persirengęs ir vaidinantis moterį, tam tikru dramaturginiu momentu turi dar kartą persirengti ir suvaidinti vyrą. Dažniausiai tam, kad išvengtų nelemties (pvz. Cherubinas, norintis išvengti tarnybos kariuomenėje) arba laimėtų meilę.
Nuo kokios nelemtiems po šitiek spalvingų moteriškų drabužių slepiasi J. Karttuneno herojė Džemaina? Kokią ir kieno meilę ji siekia laimėti? Iš kokio fizinio ir dvasinio kalėjimo ji nori pabėgti? Kokį mūšį ir prieš ką laimėti? Apie tai nemažai galėtų pasakyti vadinamoji socialinė drabužių psichologija. 1992m. mokslininkai M. E. Roach-Higgins ir J. Eicheris apibrėžė dvi pagrindines funkcijas, kurias žmogui atlieka drabužiai: kūno procesų modifikavimas ir tarpininkavimas komunikuojant. Pirmuoju atveju turimas omenyje kūno apsaugojimas nuo fizinės ir socialinės aplinkos (karščio, šalčio, saulės, sužeidimo, nelaimių (amuletai), pagundų (vestuvinis žiedas) ir t.t.). Kalbant apie drabužį kaip pagalbininką komunikuojant, verta prisiminti lietuvių liaudies patarlę „Pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi“. Drabužiai nuo seno išreiškia socialinę galią, hierarchiją, religinę priklausomybę. Per laiką žmonija nuolat suteikia drabužio detalėms ar emelentams tam tikrą prasmę, simboliką, iš ko kiti gali spręsti apie drabužio dėvėtoją. Socialinė psichologija daugiausia ir mėgina atsakyti į klausimus, kaip individo įsitikinimai, elgesys ir jausmai, susiję su apranga, keičiasi priklausomai nuo aplinkinių požiūrio ir elgesio.
Pasak K. G. Jungo psichologijos, kiekvieno vyro pasąmonėje slypi anima (neįsisąmonintas moteriškasis archetipas), o kiekvienoje moteryje – animus (neįsisąmonintas vyriškasis archetipas). Visuomenėje vyrai yra įpratę slopinti savąją moteriškąją pusę, švelnumą, jautrumą ir pakeisti jį vien vyriškumui būdingais elgesio modeliais. Užslopinta pasąmonėje anima iškyla į paviršių svajonių, fantazijų, sapnų pavidalu. Tuo tarpu alchemijoje pasitelkiamas mitologinis personažas Hermafroditas simbolizuoja dviejų priešybių susijungimo ir aukščiausios išminties galimybę. J. Karttunenas spektaklyje tapdamas daugybe socialinių Džemainos veidų tarsi kuria absoliutų, išbaigtą žmonijos liūdesio ir džiaugsmo albumą, kuriame kiekvieną iš paryškintų emocinių būsenų nesunkiai atpažintų tiek vyrai, tiek moterys.
Perfrazuojant pirmąjį Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ sakinį, galime teigti, kad būdami laimingi mes supanašėjame vienas su kitu, šėlstame ritmingoje minioje, bet pasijutę nelaimingais, tampame ypač vieniši, atskirti, autentiški. Finalinėje Džemainos dainoje, kurią ji dainuoja vilkėdama rožine sportinių šokių suknele ir gulėdama ant nugaros, skamba tokie žodžiai: „Jei tik mes galėtume gyventi sapnuose, jei tik galėtume iš gyvenimo pasiimti tai, kas egzistuoja svajonėse. Bet tikrame pasaulyje yra dalykų, kurių mes nepakeisime, ir mus ištiks pabaiga, kokios mes neplanavome.“ (5) Liūdnas himnas apie svajonių ir sapnų šukes ant realybės asfalto. Iš tiesų, galima būtų įpulti į gūdžią depresiją, jeigu matuotume socialinių, marketinginių, televizorinių svajonių realizavimąsi savo asmeniniuose gyvenimuose. Džemainos klausimai „kas aš esu?“, „ką aš švenčiu?“ iš tiesų verčia susimąstyti. Tačiau jeigu sąžiningai į juos vieną dieną atsakėme ir toliau gyvename keliaudami savo keliu – nesvarbu ar tai mokytojos, aktorės, motinos, žmonos, ar, galų gale – vyro kelias – mes galime pasiekti laimę, pilnatvę ir ramybę. Bet tik jeigu įsiklausėme į save, išgirdome atsakymą ir patys, tarsi kokie menininkai, pasirinkome.
Skamba labai paprastai, bet pažiūrėjus giliau atsiskleidžia visas šio paradokso gražumas – mes nesame laisvi, mus nuolat nesąmoningai verčia rinktis svetimus kelius, svetimus vaidmenis, svetimus drabužius. Kas? Vaikystės traumos, meilės trūkumas, politinis režimas, vergovė pinigams, dvasinis skurdas, provincialumas, mąstymo raumens atrofavimasis, propaganda, viešieji ryšiai, vaizduotės skurdumas ir galybė kitų priešų. Tai su jais reiktų kiekvienam iš mūsų susikauti, iš jų nelaisvės bėgti. Net jeigu tam reikėtų persirengti kitu Aš, net jeigu tektų rizikuoti susižeisti. Nes realiame pasaulyje tik eidamas gali nueiti. O eiti pradėsi tik pabudęs iš sapno (nesvarbu, gražaus, erotinio ar košmariško). O kad mes sapnuojame, kad esame įtraukti į svetimą sapną, sako ne tik Džemaina, bet ir labiau patikimas asmuo – filosofas Gillis Deleuze‘as. Kas mums galėtų šiame sunkiame kelyje padėti? Greičiausiai vaizduotė ir kūrybiškumas. O pirmasis kūrybiškumo lygmuo, kaip sako dar vienas gyvas kuriantis filosofas Kristupas Sabolius, yra pradėti kreipti dėmesį į aplinką – išmokti sutelktai gyventi. To ir norisi palinkėti.
1. https://www.youtube.com/watch?v=lHtE8xfGKhg
2. http://www.theguardian.com/stage/theatreblog/2007/sep/07/whatilikeaboutcrossdressin
3. http://news.harvard.edu/gazette/2003/07.17/18-crossdressing.html
4. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/kryziuociu-pagarba-onai-vytautienei-582-307145
5. https://www.youtube.com/watch?v=wt-Sa2PdALg