Siegmundas Freudas nemėgo šizofrenikų, jam labiau prie širdies „lipo“ neurotikai. O ir pasąmonė kažin ar būtų atrasta, jei kušetėje būtų gulėjęs ne vienas „aš“. Gilles‘as Deleuze‘as ir Feliksas Guittari psichoanalizės tėvo (ne)pomėgį paaiškina gana paprastai: „Freudas nemėgo šizofrenikų, nes jie nesileidžia aiškinami ego forma, nevartoja įvardžio „aš“ ir kalba apie save trečiuoju asmeniu.“ (Audronė Žukauskaitė „Geismo mašinos: psichoanalitinė ir šizoanalitinė perspektyvos. Filosofija. Sociologija, 2004 m. Nr. 3, p. 28). Tad sunkiai gali „atkapstyti“ ir suverti asmenybės neurozių paaiškinimus ant vieno siūlo, jei asmenybės suskilusios ir viename gali tūnoti ir Oidipas, ir Elektra, ir dar kiti neatrasti veikėjai. Tačiau būtent todėl G. Deleuze‘as ir F. Guittari teigia, jog šizoanalizė yra kur kas tinkamesnis procesas šiandienos visuomenėje, juk gyvename visai ne ramiame neurotikų pasaulyje, tačiau suaižėjusių asmenybių laike. Užvaldyti geismų produkavimo mašinų, nuolat mylėdamiesi su pasauliu, kaskart susikurdami ir įsikūnydami į daugelį formų, kitaip tariant: „mylėtis – reiškia ne tapti vienu ir net ne dviem, bet tapti šimtu tūkstančiu“ (op.cit., p. 31).
Toks tat šizoanalinis santykiavimas ištinka ir susidūrus su šokio spektakliu „Rezonansas“ (chor. Indrė Puišytė). Išskaidę Mykolo Kleopo Oginskio asmenybę kūrėjai šizofrenišku paverčia patį spektaklį. Tokia pirminė dekonstrukcija atrodo net labai sąmoningas žingsnis. Skaidymą antrandame programėle, kurioje visas vyksmas suskirstytas į 8 paveikslus ir prieš premjerinėje parodoje POST galerijos erdvėje. Pradžia užliūliuoja pažadų pasaulyje – M. K. Oginskio skirtingi pasauliai, skirtingos ir originalios raiškos priemonės, visa tai tikrai bus bus bus…
Rezonuoti mėginta labai skirtingose vietose. Pirmiausia pristatyta dekonstruoto spektaklio paroda – atskirai eksponuojant projekcijas, kostiumus, muziką ir, galų gale, žiūrovui suteikiant galimybę stebėti repeticijas. Ganėtinai drąsus, originalus ir geismą žadinantis žingsnis. Kūrėjui ne itin patogu įsileisti žiūrovą į intymias kūrybines akimirkas apnuoginant patį procesą, flirtuojant su būsimu žiūrovu. Postpankinė POST galerija, netvarkyta, nugyventomis sienomis. Tai jaunų intelektualų, ieškančių atsakymų į gyvenimo prasmę, vieta. Čia vyksta ir pirmasis susitikimas su dekonstruotomis „Rezonanso“ dalimis.
Visgi, po premjeros, kilo dvejonių, ar tik ši paroda nebuvo nesąmoningas troškimas legitimuoti kūrybinius ieškojimus. Aptarti M. K. Oginsio asmenybės spalvingumą ir tuo pat metu pačios temos sudėtingumą. Pristatyta kūrybinė komanda, kuri išties skirtinga. Scenoje – du profesionalūs šokėjai (Marius Pinigis ir Andrius Stakelė), Capoeira asas Audrius Kiuberis ir Jurgio Jarušio vokalas. Masinamas laukimas, kurio sprogimo tikėtasi premjeros metu ir šiek tiek apsidrausta – jei sprogimas nevisai įvyks, žiūrovas supras kodėl, nes bus pabūvojęs intymiojespektaklio parodoje.
„Rezonansui“ persikėlus į (kaip simboliška!) Verslo lyderių centrą ir visus aštuonis paveikslus sudėjus į vieną, žiūrovas gali pasijusti it Freudas, kušetėje pasiguldęs šizofreniką. Nebežinia, kuriuo keliu ir beeiti. M. K. Oginskio asmenybės daugialypiškumas šokio spektaklyje atrodo kaip pabirų karolių vėrinys. Tarsi ir turėtume patys mėginti suverti, bet sunkiai begali atrasti ir suprasti, kur čia kokiam karoliui pridera būti. Laiko ir dalių atžvilgiu spektaklyje viskas yra netgi preciziškai aišku. Veiksmai pasikeičia perstumiant dekoracijas (scenografija ir šviesos Simono Šidlausko) arba netgi atlikėjams nulipant persirengti. Tik sunkiai suprantama, kur tas fragmentiškumas turėtų nuvesti? Galų gale, jei paliksime tik šešis, keturis, tris ar net vieną fragmentą, ar spektaklis nuo to nukentės? Bei ar pliuralizmas dėl pliuralizmo visada yra tikslingas? Gal tuomet dainininkui užtektų išdirbti solo dainavimo partijas, kurios vietomis nors ir išraiškingos, tačiau ne visada aiškios, o Capoeira lai ir būna Capoeira. Ar nevertėtų tuomet leisti triumfuoti skirtumams, o ne mėginimams visus paversti vieno stiliaus šokėjais?
Išties, šį kartą jaučiausi, tarsi kušetėje būčiau ieškojusi M. K. Oginskio vaikystės traumų ir jo neurozės priežasčių, ir staiga ėmė virsti surepetuotos haliucinacijos. Jų duališkumas – buvimas precizišku ir nepaaiškinamu vienu metu, sukelia dvejonių, ar ši šizofrenija kartais nėra netikra. Turėjusi būti efektinga, tačiau pati pasiklysta savo (ne)sąmoningose rolėse ir tampa tiesiog „kitokia“, „madinga“, nepritampanti.
Kas apsiims gydyti šį vaiką – nežinia. Tačiau keli šizoanalizės seansai jam praverstų. Chaosas turi būti arba neįtikinamai žavus, arba visgi vesti prie kažkokio vientisumo. Kaip kad puantilistų paveikslai iš paskirų taškelių sudėliojantys bendrą vaizdą. „Rezonanso“ atveju, nelieka aiškus kūrėjų pozicijos pasirinkimas – ar tai visą užvaldantis chaosas, ar atvirkšičai, aiškiai į lentynėles suskirstytas produktas. O gal viskas yra kur kas paprasčiau – kiekvienas turėjo savo nuomonę apie M. K. Oginskį ir aštuonios nuomonės buvo išsakytos.
Kas rezonuos toliau – nežinia. Tik, visgi, gal ne verslo lyderiai. Aš mielai dar kartą eičiau į parodą, pati žiūrėčiau ir kitiems parodyčiau, kaip gi dirba šokėjai. O M. K. Oginskį bei visas aštuonias jo puses ir toliau palikčiau dūlėti archyvuose.
Džiugo Pakšto ir Evaldo Šemioto nuotraukos