Vestuvės – viena iš dviejų švenčių Lietuvoje, kai giminės atstovai pagaliau sueina draugėn. Tai diena, kai keičiasi visuomenės požiūris į du žmones – štai jau nebe sugyventiniai, ne susimetėliai, ne šiaip porelė, o vyras ir žmona. Su vestuvėmis susiję daugybė mitų, prie kurių daug prisideda vaikystėje girdimos pasakos, pasibaigiančios patikinimu „jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Neneigdama šių pranašumų, Stage Strangers komanda grįžta į sceną su spektakliu „Užsėdimas“, kuriame akylai žvelgia į vestuvių reiškinį, o žvilgtelėjus giliau pasidaro liūdna, vadinasi, nebeįmanoma apsieiti be ironijos.
Kurdami spektaklį „Contemporary?“ Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas atrado sau artimą ir žiūrovams priimtiną scenos meno formą, kurią, manau, dauguma žiūrovų traktuoja kaip dramos spektaklį su šokio elementais. Puiku, jei pastariesiems tai suteikia saugumo jausmą, nes šiuolaikinis šokis daugumai vis dar atrodo mistiška, sunkiai pakeliama, nepažinta plotmė. „Užsėdime“ egzistuoja pažįstami spektaklio „Contemporary?“ motyvai ir forma, tačiau čia pasirinkta kitokio pobūdžios tema, kitoks santykis tarp gryno šokio ir teksto. O ir patys kūrėjai, pakvietę prisijungti aktorių Dominyką Vaitiekūną, jau prisistato ne kaip projektui laikinai susibūrę profesionalai, o kaip grupė Stange Strangers. Ši komanda turi visas priemones ir galimybes laužyti dažno žiūrovo galvoje įsisenėjusius stereotipus scenos menų atžvilgiu. O paskui juos, tikėtina, pradės klibėti ir siauras visuomenės požiūris į tam tikrus reiškinius.
„Užsėdimas“ – tai tarsi kūrėjų pasižaidimas, improvizacijos duota tema, nors, be abejo, žingsniai čia suplanuoti (dramaturgė Vlada Kalpokaitė), o šokiai sustatyti. Spektaklio „taisyklės“ leidžia aktoriams-šokėjams būti savimi – kartais tiesiogine to žodžio prasme, o kartais tiesiog daryti tai, kas šaus į galvą. Kitaip sakant, kūrėjai leidžia sau ne įgyvendinti, bet kurti, ir tam pasirenka palankią terpę – pačius įvairiausius šokio stilius. Tai ne tik žanrų apibrėžiami stiliai, bet ir vestuvių žaidimas-šokis, laisvos formos pasitūsinimas, šokis-parodija… Netgi scenos, kuriose kalbama, neapsieina be choreografijos; šokdami spektaklio kūrėjai apskritai atrodo kur kas laisvesni ir įdomesni nei kalbėdami. Galbūt išskyrus P. Tamolę, kurio amžinas nepasitenkinimas ir pragmatiškumas yra pavydėtinai priimtini ir mieli. M. Stabačinskas spektaklyje yra tarsi prieskonis, kurio lyg ir nesimato ir/ar nesigirdėti, tačiau jo pasirodymas bet kurioje situacijoje suteikia puikų skonį arba skonį apskritai. Tuo tarpu A. Ramanauskaitės ir D. Vaitiekūno monologai, matyt, turėję tapti paprastumo ir atvirumo momentais penkiasdešimtyje ironijos minučių, kol kas nuskamba kaip skundai ar gailesčio prašymai, kuriuos išgirdus norisi žmogų paglostyti ir pasakyti „viskas bus gerai, tu gali, būk savimi!“. Tai nuskamba kiek neskoningai spektaklyje, kuriame beskonybė iš esmės vaizduojama su geru skoniu. Monologai apie gyvenančius ne santuokoje arba turinčius tos pačios lyties partnerį bei siūlymai pradėti normalų gyvenimą įgauna kiek kitą reikšmę – tai paprasčiausias prašymas paaiškinti, kas su jais yra negerai, kuo kitiems neįtinka jų norai ir gyvenimo būdas.
Koliažo principu sudėliotame spektaklyje kiekviena nauja scena tampa staigmena – čia nėra nuoseklaus siužeto, tačiau tekstiniai ir šokio dialogai bei monologai yra lipdomi remiantis vestuvių formatu – šokiai, į kuriuos įsiterpia žaidimai ir pabendravimai prie stalų ar pakampėse (arba atvirkščiai). Tačiau iki šiol lieka neišspręsta spektaklio pabaigos problema. Tiksliau, problematiška yra paskutinio šokio scena, kurios metu aktoriai-šokėjai šoka folklorinius/liaudies šokius skambant muzikai, pagal kurią patys tikriausiai šoka klubuose. Supranti, jog griežtas senovinių papročių laikymasis prasilenkia su stipriai į priekį pažengusia visuomene, besikeičiančiu gyvenimo ritmu ir vertybėmis, tačiau scena užsitęsia ir ilgainiui stebėdamas tiesiog sustatytą šokį imi pamiršti, apie ką buvo kalbėta iki tol. Vėliau dar bandoma grįžti prie nagrinėtų temų, t.y., sustojama į vestuvinę nuotrauką ir tenka išklausyti D. Vaitiekūno pasibėdavojimą, jog jis savęs kartais nemėgsta. Čia tampa akivaizdu, kad kūrėjai vis dar nežino, koks yra galutinis spektaklio taškas. Keista, kad minėtas monologas nepradedamas nuo to, ką tikriausiai norima pasakyti – ne tik visuomenė, bet ir mes patys savo kompleksais stabdome save ir nedarome to, ką iš tiesų norėtume daryti. Ilgas monologas ir „Ilgiausių metų“ užtrunka, bet pabaigtuvės su daina, kurią atlieka 200 žmonių ir skamba 201 skirtinga tonacija (vėlgi – eilinis lietuvių balius) atrodo kur kas smagiau nei ankstesnis Stage Strangers pasirinkimas pabaigti viską sustojus į vestuvių nuotrauką. Tokiame dinamiškame spektaklyje statiška pabaiga tampa nesusipratimu.
„Šokis turi turėti paradoksą“, – aiškina nei tai lietuvis, nei tai kubietis vestuvių vedėjas, kodėl sakydami „cry“ žaidimo dalyviai turi ploti rankomis. Šiuo paradosku remiasi visas „Užsėdimas“ – čia kur kas dažniau kalbama/šokama apie negatyvius (ne)pasiruošimo vestuvėms aspektus, tačiau pats spektaklis nepaprastai pozityvus. Ir pozityvumą lemia ne tik džiaugsmas atpažinus ironizuojamas situacijas, bet – ir tai kur kas svarbiau – platus kūrėjų požiūris į įvairias vestuvių baliaus ir (ne)vedybinio gyvenimo formas. Nieko nesmerkdami, nieko neteisindami, jie nuolat klausia: kodėl už sprendimą, kuris yra savaime suvokiama teisė (mylėti žmogų) privalu kažkam atsiskaitinėti, kodėl ilgainiui atsiranda reikalavimai ir išlygos, kurias privalo išpidyti žmogus, norintis būti priimtas ne tik visuomenės, bet ir į artimų giminių tarpą? Čia „Užsėdimo“ kūrėjai renkasi dvi netradicinius atvejus apibūdinančias situacijas. Pirmoji – ketvirtą dešimtį įpusėjusi moteris iki šiol neišsirenka to vienintelio ir, panašu, dar neplanuoja tekėti. Ar šiais laikais tai tikrai taip neįprasta? Antroji – tos pačios lyties asmenų santuoka, kuri šiuo metu Lietuvoje apskritai negali įvykti, nes… negali. Iš tiesų – juk tokia santuoka lygiai taip pat nepaiso vestuvių tradicijų, kaip ir jaunųjų pasitikimas vidiniame kieme, o ne prieš pat įeinant į pastatą. To negalima leisti, nes ką pasakys giminės ir apskritai – juk taip nedaroma!
Ir čia prisimenu – šokis gali tapti veiksmingu ginklu prieš homofobiją. Pirmą kartą tokia mintis kilo žiūrint švedų choreografo Pontuso Lidbergo šokio filmą „Lietus“ (The Rain), kuriame du vyrai šoko tango. Buvo neįtikėtina stebėti, kaip aistroje, polėkyje, harmonijoje tarp žmonių dingo lytys ir liko tik absoliutus grožis. „Užsėdimo“ vyrų šokiai porose ar atsitiktiniai bučiniai tokio lygmens dar nepasiekė, tačiau šios scenos jau yra pakankamai estetiškos, organiškos ir pateiktos su gera humoro doze, tad tikėtina, jog tokie dalykai gali bent jau inspiruoti pasvarstymą – gal mylėti tos pačios lyties asmenį nėra nenormalu? Su dramos tekstu tokiu atveju būtų galima ginčytis ir argumentuoti, tuo tarpu prieš šokį taip nepakovosi, nes ginčas su šokiu – tai ginčas su savo paties emocijomis.
„Užsėdimas“ – pavojingas spektaklis, rizikuojantis bet kurią minutę tapti tiesiog parodija ar pasilinksminimu. Įdomiausia, kad net jei patys kūrėjai neperžengia šios ribos, žiūrovai vis tiek yra įtraukiami į pasilinksminimo atmosferą – taip yra ir visai salei trepsint, plojant, linguojant, ir pabaigoje rėkiant „vaisingų metų“. Bet tokios jau tos lietuviškos vestuvės. Iš salės išeini pakilios nuotaikos, o po kelių minučių kažkas pradeda atrodyti ne taip. Gal tiesiog užsėda mintis, kad artėja draugų vestuvės ir ten visa tai, iš ko ką tik juokėmės, teks išgyventi rimtais veidais, kad dėdės ir tetos turėtų ką prisiminti.
Stage Strangers archyvo nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
