Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, melancholija – (1) psichinė liga, pasireiškianti liūdnumu be priežasties; (2) sunki, prislėgta nuotaika, liūdesys, nusiminimas. Anot britų žodyno, melancholija taip pat gali reikšti svajingumą, susimąstymą, o viena iš archaiškų šio žodžio reikšmių yra juoda tulžis, kuri gali sukelti emocinę būseną, kai žmogų apima niūrumas ir netgi prasideda agresyvaus pykčio protrūkiai.
„Airos“ šokio teatro premjeros „Melancholijos bokštai“ aprašyme teigiama, jog nepaisant to, kad melancholija daug kur apibūdinama kaip galima depresijos priežastis, spektaklyje ji interpretuojama kaip apsivalymas, kuris – priešingai – padeda apsisaugoti nuo depresijos. „Melancholijos bokštai“, kaip ir kiti iki šiol matyti choreografės Airos Naginevičiūtės spektakliai, nardina į gilius apmąstymus – visų pirma, stebėdamas pradedi mąstyti, kas vyksta scenoje, vėliau nusiramini ir pradedi svarstyti apie savo paties būsenas, kol galiausiai mąstymas eliminuojamas, kai leidi sau panirti į muzikos, judesio ir, šiuo atveju, eilių siūlomą nuotaiką. Procesas, regis, kiek primena meditaciją, tačiau „Melancholijos bokštai“ neleidžia žmogui visiškai nusiraminti, nuolat išlaikydami kažką trikdančio, netgi erzinančio, palikdami žiūrovą nuolatinėje budėjimo būsenoje. Ir čia norisi pasvarstyti – ką šio spektaklio melancholija saugo nuo depresijos? Panašu, kad tikslas yra (ar turėtų būti) „saugoti“ žiūrovus. Tačiau spektaklyje nestinga destrukcijos ženklų, kurie, matyt, ir išlaiko žmogų nuolatiniame būdravime, neleidžiančiame pasiekti iš tiesų apvalančių, skaidrių būsenų.
Patiems spektaklio kūrėjams „Melancholijos bokštų“ melancholija yra ribinė situacija tarp grimzdimo į depresiją ir atitolimo nuo depresijos sukeltų būsenų. Spektaklio scenografas Arūnas Adomaitis virš scenos sukabino bokštų konstrukcijas, į kurias įkomponavo manekenus, sukonstruotus iš galvos ir torso. Kai kurie manekenai jau paskendę bokštuose, kiti yra jungtys tarp atsiskyrusių bokšto dalių. Beveik visi tiesia rankas į viršų ir čia gimsta priešpriešos – ko jie siekia rankomis? Ar būti bokštų jungtimis, ar priešingai – nustumti jų dalis vieną nuo kitos, ir išsilaisvinti nuo spaudimo? Kas yra bokštuose paskendę figūros – depresijos užvaldyti kūnai, nebeturintys galimybės išsivaduoti, ar harmonijoje skendinčios, pilnatvę pasiekę figūros? Ne kartą spektaklyje balansuojama tarp laisvės ir priklausomybės idėjų. Juk ir transo būsena, kurioje atrodo (bet, žinoma, nėra) paskendęs Benas Šarka, yra kvestionuotina. Viena vertus, ji išlaisvina žmogų ir leidžia nebejausti ribų. Kita vertus, tokią būseną pasiekęs žmogus nėra sąmoningas, jis užvaldytas jėgų, kurių nesupranta, ir greičiausiai negali savęs kontroliuoti. Tai nėra laisvė.
Visų atlikėjų kūnai čia pašvęsti tam tikroms formoms, būsenoms įkūnyti. Neretai formos gimsta iš muzikos (kompozitorius Vladas Dieninis), tiksliau, muzika pirmoji padiktuoja nuotaiką, kurią vėliau perima ir toliau vysto atlikėjų kūnai. Nepaisant keturių absoliučiai skirtingų, scenoje veikiančių asmenybių – šokėjų Godos Laurinavičiūtės ir Gretos Grinevičiūtės, performanso kūrėjo Beno Šarkos ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės – panašu, kad visi jie pakankamai nuosekliai vykdo choreografės nurodymus, kurie jų asmenybes, deja, kiek apriboja. Žinoma, atlikėjų skirtybės akivaizdžios, tad jų individualumas tikrai nėra slopinamas. Tačiau kai kurie sprendimai kiek trikdo, pavyzdžiui choreografės bandymas abi šokėjas kai kuriose scenose traktuoti kaip veikiantį vienį. G. Laurinavičiūtės ir G. Grinevičiūtės plastika labai skirtinga – pirmosios lengvumas, tęstiniai, vienas į kitą natūraliai pereinantys judesiai, sudarantys nuolatinio tekėjimo įspūdį, neretai kontrastuoja su antrosios fragmentišku judėjimu, sunkesniais judesiais. Šių skirtumų išryškinimas nepaprastai tiktų spektakliui, kuriame kontrastai bei dviprasmiški simboliai sutinkami kiekviename žingsnyje. Tačiau scenose, kuriose abiems šokėjoms skiriamos tos pačios užduotys, pradeda atrodyti, jog viena yra pranašesnė už kitą, jog spektalis truputį nešvarus, neišvalytas.
A. Naginevičiūtės ir G. Labanauskaitės kūrybinė partnerystė džiugina visų pirma dėl sėkmingos menų sintezės – nors pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau šokėjų dirba su dramaturgais, šis atvejis išskirtinis. Dramaturgė čia ne tik padeda laikytis loginės struktūros (o galbūt tokio vaidmens ji netgi neturėjo – juk spektaklio aprašyme įvardinta, kad „judesio, teksto ir garso elementus į vientisą šokio spektaklio mozaiką dėlioja“ šokėjos ir performanso menininkas), bet visų pirma įkvepia darbui. Jos tekstai – ne dramos, bet poezijos – yra įkvėpimo šaltinis choreografei, tad „Melancholijos bokštus“ galima būtų pavadinti tam tikra eilėraščio interpretacija. Kaip žiūrovai skatinami patirti, suvokti tam tikras būsenas ir į jas panirti, taip ir A. Naginevičiūtė kurdama spektaklį kontempliuoja savo būsenas, atsiradusias susijungus eilėraščio interpretacijai ir asmeninėms patirtims. Tad žiūrovas kviečiamas patirti tą pačią suvokimo grandinę, kurią anksčiau patyrė choreografė.
Melancholija veda į depresiją, melancholija tolina nuo depresijos. Kryptis, ko gero, priklauso nuo to, kas yra žiūrovo viduje, ir ką jis randa savyje pasidavęs diktuojamai nuotaikai. Žinoma, yra dar viena kryptis – nepasiduoti tvyrančiai melancholijai ir tiesiog stebėti estetišką reginį, kuris bent jau netrunka ilgai. Galbūt prisnūsti. Nes „Melancholijos bokštai“ iš tiesų nieko iš žiūrovo nereikalauja – stebėdamas jis gali išgyventi ir interpretuoti arba ne. Ir beveik jokios provokacijos.
Martyno Aleksos nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
