Prasidėjus didžiausiam Vokietijos šiuolaikinio šokio festivaliui „Šokis rugpjūtį“ (Tanz im August) supranti, jog vasara jau persirito į antrą pusę ir greit pasibaigs. Prasidėjus tarptautinei Diuseldorfo šokio mugei (Internationale Tanzmesse nrw), matai ne tik rudenėjančią gamtą, bet ir su spalvotais lapais tavęs tykančią melancholiją, o Berlyno meno savaitė (Berlin Art Week) tik patvirtina naują scenos menų sezoną, atplukdantį eilę darbų tarsi rudeninių lapų, sušluotų į krūvą. Ką gi – skirtingų jausmų fone bandau surasti meno „suoliukus“, ant kurių vis norisi sugrįžti ir pasėdėti, prisiminti stipriausius įspūdžius ir patirtis sukėlusius spektaklius.
Ilgai ieškoti netenga: mano pasibaigusios vasaros ir prasidėjusio rudens favoritas – italų teatro grupės MOTUS monospektaklis „MDLSX“, parodytas didžiausiame Vokietijos šiuolaikinio šokio festivalyje „Šokis rugpjūtį“. Šiek tiek užkoduotas spektaklio pavadinimas nurodo į traplytiškumą ir kelia smalsumą. Scenoje matome liesą, kaulėtą, berniukiškų bruožų aktorę Silviją Calderoni. Ji čia įkūnija biologinio ir socialinio tarplytiškumo problematiką, socialinį atmetimą, vienišumą, vidinius tapatumo konfliktus, biologinės lyties apibrėžtus socialinius vaidmenis. Dramaturginė linija brėžiama aiškiai, bet pamažu: vartotojiška vaizdo kamera užfiksuoti paauglystės vaizdai nenorom verčia konstatuoti, jog Calo personažas iš tiesų panašus ir į vyrą, ir į moterį, viena po kitos pačios aktorės tarsi diskžokėjos paleidžiamos dainos perteikia vidinį personažo pasaulį, o S. Calderoni buvimas scenoje, čia apnuoginant nedidelę krūtinę, čia ją vėl slepiant vyriškų marškinių audiniuose ir britiško rock‘n‘rollo manierose, provokuoja matymą ir suvokimą.
Spektaklis remiasi 2002 m. Jeffrey‘aus Eugenideso knyga „Middlesex“ apie su vyriškosios ir moteriškosios lyties požymiais gimusį Calą Stephanidesą. Nuo gimimo iki 14-os metų amžiaus Calas augo kaip mergaitė Calliope, tačiau po automobilio avarijos Calas sužinojo apie tarpinę savo lyties būklę – jo vyriškos lyties organai esą neišsivystę, taigi hormonų gydymo pagalba rekomenduojama Calą ir toliau auginti kaip mergaitę. Paauglystėje patirto knygos personažo tapatumo konfliktą scenoje atliepia asmeninės S. Calderoni istorijos apie nuolatinius klausimus – „Kas tu?“, „Tu vyras ar moteris?“. Pasakojimai apie nesibaigiančius barnius ir įtampą šeimoje, apie patyčias mokykloje ir primygtinai visuomenės brukamus rėmus nedvejotinai priklausyti vienai ar kitai biologinei ir socialinei lyčiai stiprina spektaklio tragizmą. Į pasakojimą įpinamos ir garsiosios lyčių filosofės Judithos Butler bei rašytojo, filosofo, Paryžiaus VIII-ojo universiteto profesoriaus, pakeitusio tapatumą iš moteriškosios į vyriškąją, Paulo B. Preciado citatos. Spektaklis taip sunertas, kad atsipalaiduoti nėra kada – apčiuopiama istorija nejaukiai apnuoginama, o spektaklio personažo emocijos nutrenkia tarsi elektra.
Sėdžiu, panirusi spektaklio prisiminimuose, ir galvoju, jog „MDLSX“ yra puikus edukacinis projektas apie anatominį tarplytiškumą, apie siaurią dvinarinės socialinės lyties apibrėžtį, apie toleranciją, meilę, pasirinkto tapatumo padiktuotą vienatvę ir žmogų apskritai. Tai nėra tiesioginė socialinė kritika, bet duria taip stipriai ir taip giliai, jog svajoju, kad toks dūris pervertų visus homofobus, ksenofobus, visus religinius fanatikus ir visus kitus bukapročius, gyvenimą dalijančius tik į juoda ir balta.
Kitas mano rudeninis favoritas – tai prancūzų choreografo Jérômo Belio spektaklis „Jérôme Bel (1995)“, publikai pristatytas kaip Berlyno meno savaitės renginys. Daugiau nei prieš dvidešimt metų sukurtas darbas dekonstruoja šiuolaikinio šokio spektaklį iki pat esminių sudedamųjų jo dalių – kūno, šviesų ir muzikos. Scenoje matome keturis nuogus atlikėjus: vyras niuniuoja garso takelį, moteris laiko lemputę, žaisdama šviesos ir šešėlių kontrastu, o kiti du – vyras ir moteris – atlieka šokio spektaklio protagonistų vaidmenis. Tyliai, susikaupę, sutelkę dėmesį į tai, ką daro. O daro jie nedaug – prietemoje tyrinėja kūną kaip spektaklio materiją ir kaip choreografinį instrumentą. Atlikėjai liečia savo ir vienas kito plaukus, odą, apgamus, raudonu lūpdažiu ant kūno brėžia linijas ir rašo žodžius, tokius kaip „christian“ (liet. „krikščionis“) ir čia pat prideda – „Dior“. Toks choreografinis vyksmas dekonstruoja ir galimą spektaklio naratyvą – apčiuopiamos reikšmės čia pat ištrinamos ar keičiamos kitomis pridėjus žodį, pakeitus raidę. Viskas ne nauja ir dažnai matyta, tačiau atlikėjų susitelkimas virsta savotiška konceptualaus šokio poezija, o ji žavi.
Gerai, nieko čia naujo ar šokiruojančio, – pasakytumėte. Beveik… Jérômas Belis spektaklyje tiria ne tik kūną, bet ir kūno syvus. Spektaklio pabaigoje prie juodos sienos stovintis Frédéricas Seguette‘is primiausia leidžia bėgti seilėms, vėliau – šlapimui. Mano nuostabą, jog čia pat scenoje šlapinamasi, užgožia malonus komparatyvinis potyris: jei dabar šlapinimosi aktas scenoje sukelia kad ir nedidelę nuostabą, kokius jausmus tuomet turėjo patirti 1995 m. publika? Nuoširdžiai džiūgauju dėl to meto publikos patirto šoko. Ir štai visai netikėtai kūrėjas šokiruoja ir mane – šlapimas spektaklyje panaudojamas kaip plovimo, nykimo, trynimo, taigi ir kaip dekonstravimo, elementas. Rieškutėmis nuo žemės pasėmęs savo kūno syvus F. Seguette‘is šlapalu trina ant juodos sienos kreida parašytus savo vardą, pavardę, ūgį, kūno svorį, banke esančią pinigų sumą ir savo telefono numerį. Tą patį atlieka ir Claire Haenni, kurios šlapinimosi proceso nematėme ir negirdėjome, bet jis įvyko ir atlikėja taip pat šlapimą naudoja savo fiziniams ir socialiniams domenims nutrinti. Paprasta, originalu, keista ir čia pat nemalonu. Nemalonu todėl, kad rankomis leičiama tai, ką kūnas paprastai perdirba ir išskiria kaip nebereikalingą skystį. Taigi šis aktas tampa pavyzdiniu pasibjaurėjimo meno (angl. „the art of disgust“) artefaktu. Ir teisingai – nereikia liūliuoti publikos, reikia ją stebinti, stumti iš komforto zonos, šokiruoti. Bravo J. Beliui, kurio dviejų dešimtmečių senumo kūrinys vis dar sugeba nustebinti, peržengti fizines ribas, sulaužyti kultūrines normas, išjudinti dirginančias patirtis.
Trečias atmintin įstrigęs spektaklis – tai austrų trupės „Liquid Loft“ darbas „Candy‘s Camouflage – Imploding Portraits Inevitable“, šokio bendruomenei pristatytas tarptautinėje šokio mugėje nrw. Valandą trukęs spektaklis žaidžia matymo ir vaizdo perspektyvomis. Ir tą daro labai subtiliai. Trys atlikėjos, kelios vaizdo kameros ir didžiulis ekranas sceną paverčia ir repeticijų sale, ir filmų kūrimo studija, ir kino teatru, ir interaktyvų vyksmą eksponuojančia galerija. Dėmesio centre – moters portretas, pateikiamas kaip nespalvoto kino kadrai, čia viliojantis, čia patrauklus, čia gąsdinantis, čia nuosaikus, tylus, išraiškingas ar perdėm šaržuotas, tačiau visuomet trapus ir gyvas. Taip choreografas Chrisas Haringas paliečia stereotipinį moters vaizdavimą mene. Jį kūrėjas publikai pateikia kaip išdidintų, suskaidytų ir trūkčionačių nespalvoto kino vaizdų samplaiką, o karts nuo karto ekrane išryškinęs veiksmo protagonistes priartina jas prie pop arto ikonų. Taigi spektaklis ne tik įtakotas Andy Warholo filmų bandymų „Exploding Plastic Inevitable“ ir jo pop mūzos, transseksualios aktorės Candy Darling, bet ir tiesiogiai referuoja praeito amžiaus šešto dešimtmečio populiariosios kultūros meną ekranuose rodydamas daugialypes šokėjų vaizdų reprodukcijas.
„Candy‘s Camouflage“ neryškina skaudžių tapatumo klausimų ir nešokiruoja savąja bjaurumo estetika, spektaklis tiesiog leidžia atlikėjoms šokti, juoktis, verkti, dainuoti, kalbėti, apsirengti ar nusirengti, o išdidintas ar sumažintas, iškreiptas bei sudubliuotas realus ir virtualus vaizdai sukuria kinestetinę vizualinę patirtį – puikų iliuzinį judesio, nespalvoto kino ir vizualiųjų menų koliažą.
Šie ir panašūs spektakliai, laužydami kultūrinius kodus ir socialinius normatyvyus, plečia sustabarėjusį požiūrį į visuomenę ir žmogų, vadinasi estetinio potyrio procese atlieka ir edukacinę funkciją. Smagu, jei socialinį nervą dirginanti šiuolaikinė estetika išjudina stabiliame tradicijų pasaulyje gyvenantį individą, ir liūdna, jei estetinės patirtys jo atmetamos kaip „svetimos“ nekvescionuojant galimo reikšmių ir simbolių, vadinasi ir pasaulėžiūros, praplėtimo lauko.
Vis dar nardau apmąstymuose apie šokio spektaklių galią gebėti parodyti įvairiaspalvius tikrovės vaizdus ir laukiu meninių tolesnio rudens ir artėjančios žiemos potyrių.
Festivalio „Šokis rugpjūtį“ ir teatro Hebbel am Ufer nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
