… https://www.youtube.com/watch?v=PDJPpG8e4n4…
Nes kai tau kokie 25-eri, daug kas atrodo kitaip. Tada tu tampi kažkuo, į ką dedama vis mažiau vilčių ir tikimasi vis daugiau rezultatų, – juk taip ilgai buvo investuota. Nebesi paauglys, bet žodis „suaugęs“ čia irgi netinka. Vieną akimirką esi savimi pilnai pasirūpinti galintis visuomenės narys, o kitą – vėl jaunas mokinys. Ir tikriausiai nei tu, nei tavo tėvai dar nelabai supratot, kaip dabar reikia bendrauti.
Geriausias tavo laikas – naktis, kurioje gyvena tik tokie patys kaip ir tu. Didelėmis kompanijomis keliaujantys vienišiai, kiekviename žingsnyje turintys sukurti po naują stebuklą, pokštą, fejerverką, – iššauti dar daugiau konfeti. Kas gi daugiau gali žymėti-žibėti jų naktinio miesto maršrutus? Ak, bet dar: viena čia yra būti vaikinu, o kas kita – mergina. Jauna, žavinga, sėkminga, saikingai dorovinga, gražia, protinga ir šmaikščia…
Nuotraukų autorė – Laura Vansevičienė
Tarp buities, nakties ir tėčio atsidūrusi Greta Grinevičiūtė savo penkiolikos minučių miniatiūroje – eskize „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ daug nerodė, bet žymiai daugiau papasakojo. Padedama kritikės, dramaturgės Kristinos Steiblytės, ji, vieną iš ypatingai retų kartų, Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje apgyvendino tikrą ir gyvą moterį. Nors scenografiją atstojęs blizgučių kauburėlis ir vėlesnis jo išsklaidymas bešokant kiek priminė ne vieną anksčiau matytą sprendimą, jis nenuginčijamai taikliai perteikė mintį.
G. Grinevičiūtės jauna ir patraukli, galbūt net sėkminga moteris – kiek arši ir tuščia. Arši, nes kitokia šiandien būti sunku. Klausimas, tik kokį aršumą pasirinksi: seksualų ar jėgos? Ir toji tuštuma. Ji keista, ji – arti meditacinės būsenos. Ir tai niekaip nesusiję su kvailumu, tuštybe, vertybių neturėjimu. Tai – apie negalėjimą savęs užpildyti šiluma ir jausmais. Ne dėl to, kad nenorėtum, ar neturėtum, kam jų adresuoti, o greičiau dėl to, kad nebeaišku, nei kokius, nei kaip tuos jausmus išreikšti. Sumaištis, gimusi tarp dviejų labai artimų žmonių – dukters ir tėvo, – persikelia į platesnes erdves.
Ir taip atsiduri tarp skirtingų patirčių ir polių: tvarkos ir chaoso, drovumo ir pasileidimo, grožio ir bjaurasties… Visa tai pinasi į vieną nepadalinamą junginį, – naują žmogų, spindintį nesuprantamu, patraukliu blogiu, gimstančiu iš nekalto noro būti geru ir gražiu, iš pareigos pateisinti viltis, išnaudoti suteikiamas galimybes… Bet ar tai tikrai blogai?
„Šokis…“ – stipraus ir aktualaus turinio šokio spektaklio eskizas. Trukęs tik ketvirtį valandos, sudarytas vos iš poros mizanscenų ir kiek greitokai užaugintos choreografijos, skambant taikliam Vlado Dieninio muzikos ūžesiui, kūrinys uždavė daug galimybių „pilno metro“ spektakliui. Didžiausias dėmesys ir nuopelnas turėtų būti (pri)skirtas atlikėjos pasirinktam sceniniam būviui, kurio nepavadintum nei vaidyba, nei šokėjų naudojamu šaltumu, neutralumu, tuo labiau – emocijos pertekliumi. G. Grinevičiūtės (ne)vaidybos, sceninio buvimo principas padėjo nubraukti neįtikinamas emocijas, jas pakeičiant vidine motyvacija, mintimi ir, be abejo, būtimi vienatvėje.
Choreografiją vertinti kol kas sunku, net klaidinga. Akivaizdu, jog pasirodymo šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ choreografija dar nebuvo tiksliai sudėliota ir tai atlikimui suteikė savotiško žavesio. Vis dėlto su laiku joje turėtų atsirasti aiškesnių vystymo taškų, neleisiančių atlikėjai skubėti ir per anksti peršokti į antrąją – energingesnę dalį, ypatingai dėl to, kad visas grožis slypi pirmojoje lėtesnėje choreografijos vystymo dalyje.
Šį kartą pasirinkus asmenišką temą, pavyko neprašauti su jos iškeliamu bendru aktualumu ir „Šokis…“ tapo įdomia daugiasluoksnio kūrinio užuomazga. Ir dar svarbiau – kitokio moters portreto Lietuvos šokyje galimybe. Sutinku, jog kolegoms, darbą lyginant su užsienio šalių kūrynių kontekstais, toks seksualus įvaizdis turėtų kelti daugiau neigiamas reakcijas manant, jog tai – jei ne praėjusio laiko, tuomet šiuolaikinės pop scenos įvaizdžiai, kuriuos šiandien nugali (man vis dar mistinis) racionalus feminizmas. Tačiau Lietuvos kontekste, šis moteriškumo sampratų mash-up žavi, ypatingai šiandien, vis ryškėjant kardinaliai skirtingiems požiūriams į „priimtiną“ moters portretą visuomenėje.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
