„Svarbu žinoti ne tai, ar aš kalbu būdu, patvirtinančiu, jog aš esu, bet veikiau žinoti tai, ar kalbėdamas
aš esu tas pats, kuris kalba“. Lacan J. Ecrits. A Selection.
Savęs suvokimas per kažką kitą, šiuolaikinėse teorijose nėra jokia naujiena. Tuomet kai Freudas sudrebino pasaulį, pareikšdamas apie paslaptingą pasąmonę ir mūsų pačių sąmoningai nevaldomus troškimus, baimes, totemus ir tabu, žmonija galutinai įsisavino ne tik faktą, kad saulė nesisuka aplink žemę, bet ir tai, kad asmeninis savęs suvokimas ar valdymas tėra tolimas troškimas. Galbūt vedini šių norų būtinai perprasti ar kaip nors įprasminti savo, deja, ne visada, prasmingą būtį, pasukome prozako ir psichoanalizės link. Bet šįkart ne apie tai. Šįkart apie troškimą perprasti save kaip kosmoso dalelę, pasistatyti lakaniškąjį veidrodį, stebėti ir būti visatos dalimi. Kad ir koks nesuvokiamai didelis, tačiau tuo pat ir, pripažinkime, banalus troškimas tai bebūtų. Galų gale tai ir drąsusis noras apibrėžti, kas yra toji tikrovė, kurioje mes gyvename – ar kartais nesame tik tie drugeliai, kurie sapnuoja esantys žmonės?
Didžiojo būties kosmoso, žinoma, mistifikuoto, prisodrinto dvasinės būties, turėjome sulaukti scenoje tarptautinio šokio festivalio „Aura 27“ metu stebėdami trupės „Egri Bianco Danza“ kūrinius „Mano slaptasis kosmosas“ bei „Niekur?“. Pirmajame spektaklyje matėme žmogų kaip visatos dulkelės dalį, keliaujantį per savąją (su)kūrimo, evoliucijos istoriją ir ją dekonstruojantį, kitaip tariant, kuopiantį savojo kosmoso kampus. Antrajame taip pat filosofinius klausimus keliančiame kūrinyje buvo trinamos ribos tarp bipolių niekur ir visur, besiblaškant tarp materialaus turėjimo ir dvasinės būties. Per šį sąmoningą arba ne diptiką turėjome išgyventi dvasinį kūrybinį kelią, kuris nuvestų į pačias gūdžiausias pasąmonės gelmes ir bent trumpam leistų pasijausti begalinio kosmoso dalimi. Būtent ne žinoti tai, jog esame kosmoso dalis, it kokią teoriją išdėstytą mokyklos vadovėlyje, bet pajausti ir išgyventi.
Nuotraukų autorė: K. Čyžiūtė
Kartais ir lakoniškasis veidrodis iškrypsta. Ne visada tai, ką kalbame būtinai yra tai, ką norime pasakyti ir ne visada kalbėjimas patvirtina, jog esame. Taip turbūt nutiko ir minėtinų kūrinių atveju. Taigi, slaptasis kosmosas pasirodė esąs ne toks jau ir slaptas. Spektaklio metu atskleisti stereotipai, turėję sužadinti vidinius virpulius, šiuo atveju turbūt sunkiai galėjo paveikti mūsų sustabarėjusią postmodernistišką odą. Juk dabar itin plačiai kalbama apie socialiai konstruojamas tapatybes, taigi kažin ar paveikus vyro aprengimas suknele, o vėliau (tariamas) apsinuoginimas. Žingsnis po žingsnio buvo pasakojama kiekvieno atlikėjo, deja, ne tokia slapta istorija apie gyvuliškus pradus (spektaklio aprašyme minima, jog einama per žmonijos evoliuciją, nuo gyvūno prie žmogaus su savuoju nuolat lydinčiu bagažu – baimės ir meilės jausmais). Taip tarsi po truputį virtome žmogumi. Šios scenos man pasirodė ne kaip milijonus trukusios evoliucijos niuansai, bet kaip mūsų kasdienių išgyvenimų grimasos. Nes galbūt egzistuojame laiko ir būties vienovėje, todėl ta galinga beždžionė, už būvį kovojantis gyvulys, niekur nedingo.
Spektaklyje naudojama rūbų – aprengimo, sužmoginimo arba išvarymo iš rojaus – metafora: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos < BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. 25. >. Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos <BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. 21-22.>. Ir tuomet prasidėjo didžioji žmogaus gyvenimo/kančios kelionė, į kurią Dievas teįdavė du dalykus – moteriai gimdymą skausmuose, o vyrui prakaitą, kuriuo užsidirbs duoną. Spektaklis „Mano slaptasis kosmosas“ mėgina keliauti kitu keliu, kalbėdamas apie amžinąjį baimės ir meilės jausmą kaip judėjimo tolyn variklį. Baimė, kuri skatina bėgti, slėptis, evoliucionuoti ir meilė, kuri yra visą valdanti galia, nuo dauginimosi iki gyvenimo įprasminimo, vienas kito saugojimo ir t.t. ir pan.
Kad ir kaip patetiškai skambėtų, spektaklis pasibaigia apsikabinimais ir nuolatine šviesos-tamsos kaita. Jei meilė išgelbės pasaulį, sugrąžins mus į pažadėtąjį Edeną, kur link tuomet gali nuvesti „Niekur?“
Antruoju spektakliu, menamu ar tikruoju diptiku, dvasinė kelionė turėjo būti pratęsta. Šįkart turėjome judėti pažadėtos žemės link. Kartu su spektaklio kūrėjais turėjome svarstyti, kas yra dvasiška ir kas materialu, kur mes galime atrasti save ir į kokias sienas atsidaužti. Šokėjai vis kartas nuo karto ilgesingai, o gal derėtų sakyti, viltingai, žvelgdavo kažkur scenos pakraščių link, kur turėjo pamatyti… Ką? Savąjį Dievą? Nušvitimą? Visgi, dažniausiai vienaip ar kitaip atsimušdavo į sieną. Ir net paskutinioji egzaltuota solo scena vedė…Link ko?
Spektaklio pavadinimas nukreipia teisinga linkme – kartais nepavyksta kažkur nukeliauti, nesvarbu, kokios pastangos būtų dedamos, vis tiek atsiduri tuščioje niekur karalystėje. Nežinia, ar mėginimai skaldyti materialų ir dvasinį pasaulį išvis yra kažkur vedini. Kaip kad žmogus negali egzistuoti it tuščias indas, atsisakęs savo gyvuliškosios, paslaptingos, mistifikuotos, kartais kankinančios pasąmonės gelmių, taip ir mėginimas priverstinai perlaužti ribas tarp būties ir turėjimo, sunkiai begali save įprasminti vienos spalvos gyvenime. Nes toks buvo tik rojus, kuomet gyvenai nepažinų gyvenimą, kuomet uždraustasis vaisius nebuvo atkąstas. „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai!“ < BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. 22.>
Besikeičiant tamsai ir šviesai mes likome nepažinūs arba tiksliau su savais kosmosais ir į niekur vedančiais keliais. Pamatėme tai, ką jau kuris laikas esame supratę: mus pačius konstruoja socialinė kasdienybė, kurią patys ir surėdėme, todėl paslapties mūsų kasdienybėje nebelieka. Kažin ar meilės ir baimės jausmai begali išgelbėti šitą pakrikusį greičio pasaulį. Edenas liko nepasiektas, mes vis dar sukamės „iš dulkės į dulkę“ rate, skanaudami savo karčius pažinimo vaisius, sukaustyti kailių ir kitų dailių arba ne apdarų, žinodami gera ir pikta. Tačiau esame vedini malonės negyventi amžinai, taigi sustoję kelionėje į niekur.
Bet ateina eilė ir kasdienybės žaidimams. Holivudiškai laukite tęsinio.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
