Autorius: Božena Gudalevič
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Trise, iš pirmo žvilgsnio, besirengiantys šokti apie savo liepsnas, užsidegimą, tarp savo paties sienų arba galimybių bei ribų. Tik pirmą sykį du vyrai ir moteris, o vėliau, po nepilnų 8 metų dvi moterys ir vyras. Tai pirma skirtis tarp choreografo Vyčio Jankausko spektaklio „Liepsnos virš šaltojo kalno“ 45 minučių trukmės pastatymo 2010 m. ir 2018 m. kovo 13 d. pristatytos redakcijos, rodytos Juodojoje salėje Menų spaustuvėje, Vilniuje.
Spektaklio pavadinime kalnas spektaklio apraše jau virsta siena, o gal tai savarankiškas dėmuo? O liepsna, jei ji ant kalno ir todėl virš, arba pakalnėje, bet tiek stipri ir didelė, kad liepsnoja virš kalno – metafora karščio, šilumos, jausmų, atitirpina viršūnes arba kitaip nepasiekiamo šaltį arba degina (naikina) viršūnės siekiamybę. Liepsna – tai žmogaus būsena. V. Jankauskas jau pavadinimu sufleruoja apie priešingybių tam tikrą konkurencinę sąveiką (liepsnos – šalta; virš – kalnas), tačiau kartu ir harmonizuojančią žmogų, o aprašymas tai tik sustiprina. Šokama apie atramą teikiančias sienas, atspirtį siekiant užsibrėžto, tačiau kartu jos riboja žmogų. Ir šokamą apie žmogaus būsena tarp sienų, kurios vienu metu teikia užuovėją, kitu – ribotumą. Žvelgiant į poetiškumą sufleruojantį spektaklio pavadinimą, spektaklio aprašą, kylantys klausymai apie liepsnos, kalno, sienos metaforas nukreipia atsigręžti į patį choreografą 2010 metais, jo mintis apie tuometinį savo kūrinį. 2010 metais V. Jankauskas spektaklį pristatė kaip dviejų metų brandintą kūrinį, siekiant judesiu perteikti egzistencines žmogaus patirtis. Prieš 2010 m. gruodžio 19 d. spektaklio premjerą choreografas kalbėjo, kad „Šaltasis kalnas – pats žmogus su savo apsisprendimais ir pasiryžimais, kuriuos tirpdo įvairių kolizijų liepsnos.“ Taigi, spektaklyje trys pagrindiniai metaforiniai dėmenys: kalnas – žmogus, liepsna – žmogaus būsena, siena – žmogaus ribos. Ir 2018 m. kūrinys kalba apie tą patį – apie egzistencinę žmogaus patirtį, kitaip, būseną apspręstą savo galimybių ribų, juos peržengiant, jomis save apsaugant, jose gyvenant, kokius išgyvenimus žmogaus galimybės suteikia pačiam žmogui.
Paskutinis šio choreografo sukurtas naujas kūrinys – šokio spektaklis „Agonija“ savo pavadinimu kreipė į biblijinę istoriją, kai po Paskutinės Vakarienės Jėzus ėjo į Alyvų kalną melstis ir ne vienas kaip iki tol, o pirmą sykį kartu pasikvietęs savo mokinius – Petrą, Jokūbą, Joną. Jėzus maldos metu pradėjo nuogąstauti, sielotis, kad jo misija persmelkta nepakeliamu persekiojimu, atmetimu, priešiškumu. Jėzus išgyveno vienišumą, baimę prieš Dievo – Tėvo plano realizavimą, vyko vidinė Jėzaus kova, kančia, įžanga į merdėjimą prieš mirtį. Jėzus, besimeldžiantis Alyvų kalne, jautė agoniją. Spektaklio aprašyme taip pat buvo iškeltas egzistencinis klausymas – ką reiškia būti žmogumi? Tačiau judesio raiška, komponavimas, režisūra šių dviejų paskutinių choreografo kūrinių („Agonija“ – naujas, „Liepsnos virš šaltojo kalno“ – atnaujinta versija) labai skirtinga. Geometrines figūras braižančiais judesiais grįstas, šokėjams vis atsispiriant ar atsiremiant į baltą sieną spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ yra poetiškas kūrinys, ir tokiu lieka 2018 metų versijoje. Vyrauja individualus šokis, nors esamą ir duetų, šokio trise (kontaktinio šokio), perteikiama individuali patirtis, žmogaus santykį su savimi. Judesiais reiškiama būsena, kai ta pati siena, vienu atveju tarnauja atspirtimi, atrama, prie kurios grįžtama, tačiau kitu – gniuždo, kalina. Ryškesnis šokėjo kontaktas su atrama, siena (tiek statmena, stovinčia kaip spektaklio dekoraciją už šokėjų; tiek gulsčia, t.y. grindimis). Žiūrovas 45 minutes regi patį šokį, šešėlių (arba apšvietimo) ir atlikėjų santykį. Muzika, vietomis pakankamai kontrastingai aptakiems judesiams, yra tranki, šiame kūrinyje užima antraplanį vaidmenį. Tuo tarpu „Agonija“ – žaismingas kūrinys, turintis sarkazmo, didesnės ritmikos, kurią kuria muzika. Scenografija ryškesnė, daugiau vaidybos šokėjų atlikime. Ryškesnė šokėjų tarpusavio kontaktinė improvizacija (mizanscenos kuomet šokėjų tarpusavio santykis rodomuose spektakliuose kas karta vis gali skirtis, priklausomai nuo pačių šokėjų pasirinkimo). „Agonija“ kalba apie santykį žmogaus su visuomene, patiriama gniuždymą iš visuomenės. Nors siekiamybė žmogaus abiejų spektaklių atveju perteikiama ta pati – išsilaisvinimas. „Agonija“ įsirėžia kaip jaunesniam žiūrovui aktualesnis kūrinys. Jauname amžiuje visuomenė, jos įtaka žmogaus pasirinkimams labiau sureikšminama, o neretai visuomenės reikšmė, priklausomybė nuo jos ir priklausimas jai (tam tikrai žmonių grupei) ir iš tuo kylantys išgyvenimai netgi perdėdami. „Liepsnos virš šaltojo kalno“ galimai artimesnis brandesniam žiūrovui, nes brandus žmogus suvokia, kad tik jis pats kuria savo būsenas.
V. Jankauskas, kalbintas prieš „Liepsnos virš šaltojo kalno“ spektaklio premjerą š.m. kovo 13 d., pripažįsta, kad būtent jaunosios kartos šokėjai savo atlikimu paskatino jį ryžtis sugrąžinti į V. Jankauskio šokio teatro repertuarą šį spektaklį. Choreografas spektaklyje atsigręžią į jaunimą, ne turiniu (jo jis nekeičia), o turinio perteikimu – choreografą domina jaunesnės kartos šokėjų judesiai, raiška apie savo būseną, kuomet jų paties ribotumas vienu kartu juos apsaugo, kitu – juos apriboja, angažuoja. Taigi, antra skirtis, tarp 2010 m. ir 2018 m. spektaklių versijos, tai pats choreografas, kuris pirmoje spektaklio versijoje šoko kartu su Tautvilu Gurevičiumi, Rūta Butkus, o 2018 m. stebėjo spektaklį kartu su žiūrovais į jaunesnės kartos šokėjus: Giedrę Kirkilytę, Liną Puodžiukaitę, Marių Pinigį. M. Pinigis labiausiai kreipė dėmesį į save savo judesių tikslumu, aiškumu, energija, ryškumu. Vietomis atrodė dominuojantis.
Iki š.m. kovo 13 d. atnaujinto savo senojo spektaklio parodymo žiūrovams, V. Jankauskas šio kūrinio rodymo išvakarėse paskelbtame interviu atvyrauja apie šiuolaikinio šokio spektaklių naujų priemonių paieškos siekiamybę. Galime stebėti, kaip savo vienu paskutiniųjų kūrinių „Agonija“ choreografas leidžiasi į šiuolaikinio šokio spektaklių priemonių paieškas, kai šiuolaikinio šokio spektaklyje didelį vaidmenį atlieka apšvietimas, muzika, scenoje regimi daiktai (būgnas, plastikinė danga su užrašais, mikrofonas), slogus ir garsus alsavimas, perteikiantis žmogaus būseną. Tačiau iš jo paties atsigręžimo į „Liepsnas virš šaltojo kalno“, galime įžvelgti savotišką šio choreografo pareiškimą, kad visgi šokio spektaklyje yra svarbiausia pats šokis. Šokis dominuoja muzikos, šviesų, scenografijos, temos ar perteikiamų išgyvenimų, emocijų atžvilgiu. Spektaklis suteikia galimybę žiūrovui koncentruotis į pačius šokėjus, jų judesius, judesių atlikimą, kuris neatskiriamas nuo šių šokėjų įgyto šokio pagrindo, patirties. Kitaip, koncentruotis į gryną šokį šokio spektaklyje, kurio kitimas priklauso tik nuo šokėjo individualios šokio patirties.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
