„Nuepiko“: nuo drąsos būti savimi prasidėjęs trijų šokėjų epas

„Nuepiko“ – naujas, smalsumą žadinantis vardas, šiuolaikinio šokio padangėje, jau kurį laiką asocijuojamas su šokėjų Mariaus Pinigio, Mariaus Paplausko ir Andriaus Stakelės tandemu. Veržlūs, linkę eksperimentuoti ir kurti nepriklausomai, šokėjai jau spėjo išsikovoti publikos palankumą, kaip komiško, nuoširdumu paperkančio šokio spektaklio „(g)round zero“ herojai. Gruodžio 23 d. trijulę ir spektaklį nuo kurio prasidėjo komandinis, vien šokio disciplina neapsiribojantis, trijų šokėjų darbas, bus galima išvysti Kauno kameriniame teatre.

Nuotrauka – Artūras Bulota

Mariau, Mariau… ir Andriau. Kurį laiką gyvavote, kaip vieno spektaklio projektas. Nuolat kintantį „(g)round zero“ pastarųjų poros metų laikotarpiu spėjote parodyti ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Kada ir kaip atsirado „Nuepiko“? Kaip derėtų šifruoti šį naują jūsų vardą? Ir kokia kiekvieno iš jūsų rolė naujai užgimstančioje trupėje?

Marius Paplauskas (M. Pa.): „Nuepiko“ užuomazgos buvo juntamos jau seniai. Pamenu, mums dar tik pradėjus statyti „(g)round zero“, Marius jau turėjo idėją naujam spektakliui, kalbėjo apie tęstinumą…

Marius Pinigis (M. Pi.): Taip, nuo pat „(g)round zero“ pradžios sakiau Mariui ir Andriui, kad kelio atgal nebebus. Tuomet dar nežinojome, kur tai mus nuves, tačiau tęstinumo grūdas buvo pasėtas jau tada. Nesinorėjo, kad tai būtų tik dar vienas vienkartinis projektas. Atsibodo blaškytis, norėjosi susikurti savo sceninį veidą. Dirbdami su „(g)round zero“ tą pamažu darėme. Ne veltui šį spektaklį rodysime jau 35-ąjį kartą… Jis nuolat kinta. Pradžioje planavome šokti dviese. Du Mariai. Andrius teturėjo kurti muziką spektakliui. Todėl, kurį laiką gyvavome santykiu „2:1“. Andriaus vaidmuo nebuvo pakankamai ryškus. Vėliau pradėjome mąstyti, kaip tai pakeisti…

Andrius Stakelė (A. S.): Iki šiol mąstome…

M.Pi.: Išgyvename nuolatinį augimo procesą. Trupėje visi esame vienodai svarbūs, nors priklausomai nuo situacijos mūsų vaidmenys keičiasi. Ilgainiui mus pradėjo vadinti „(g)round zero“. Tačiau, tai tik vieno mūsų spektaklio pavadinimas. Supratome, kad mūsų komandai reikalingas vardas. Taigi, dar 2017 m. vasarą kartu su bičiuliu, reklamos ir komunikacijos specialistu Artūru Bulota, pradėjome ieškoti tinkamiausio varianto.

A.S.: Pradėjome nuo raktinių žodžių. Ilgai svarstėme, kol galiausiai atradome „Nuepiko“ pavadinimą. Kone pusę metų nepaliovėme apie jį galvoti, mėginome su juo susigyventi. Tačiau, svarbus ne pats pavadinimas, o tai, ką pavyks į jį „sudėti“…

M.Pi.: „Mersedes“ ir „Coca-cola“ tebuvo bereikšmiai žodžiai, kol nepradėjo asocijuotis su tam tikrais įvaizdžiais.

M.Pa.: Manau, kiekvienas iš mūsų pamažu pradėjo „Nuepiko“ tapatinti su skirtingais vaizdiniais. Mano galvoje, pavyzdžiui, užgimė savotiško herojaus, vardu Nuepiko, įvaizdis. Tai mus išlaisvinantis ir nuolatiniam tobulėjimui įkvepiantis herojus. Juk kaskart kursime ir pasakosime naują istoriją…

– Pagrindinė projekto „(g)round zero“ ašis sukosi apie žiūrovui matomus ir nematomus jūsų vieni kitiems metamus iššūkius. Spektaklio rengimo eigoje ilgainiui net užgimė „(g)round zero mentaliteto“ sąvoka, bylojanti apie nuolatinį norą išmėginti savo galimybių ribas. Ar nuo vienas kitam metamų kūrybinių iššūkių neatsiejamas ir naujasis „Nuepiko“ identitetas?

M.Pa.: Man „(g)round zero mentalitetas“ – tarsi, nematomas psichoterapeutas arba nuolatos motyvuojantis treneris, plečiantis mūsų pasaulėžiūrą. Jis stipriai mus vienija.

M.Pi.: „(g)round zero mentalitetas“ visų pirma siejasi su drąsa ir tam tikru atvirumu. Mes užsidedame drąsos kaukes, darome tai, ko įprastai bijome, metame sau iššūkius, kūryboje ir kasdienybėje. Statant „(g)round zero“, norėjome išsivaduoti iš baimių. Tam , kad imtume kurti pernelyg negalvojant, ką apie mus pagalvos kiti, ar kaip „turėtų“ atrodyti šokis, prireikė kone tiesmukiškos drąsos. Kartu su „Nuepiko“ mūsų kūryboje, žinoma, atsiras daugiau spalvų.

M.Pa.: „Nuepiko“ – dar brandesnis mūsų žingsnis į priekį. Kartu su juo auga ir atsakomybė, juk kaskart mėginsime sukurti naują pasakojimą. Statydami „(g)round zero“ galėjome slėptis po vėjavaikiška kauke, tačiau dabar pradedame gvildenti vis rimtesnes temas.

– Judesys, vaizdas, garsas – lyg šiol gana paslaptingai skambantys konceptualūs „Nuepiko“ dėmenys, leidžia numanyti, kad pamažu išlaisvinsite visus savo talentus… Juk, kai nešoka scenoje, vienas iš Marių užsiima judesio edukacija, kitas – yra vaizdo operatorius, o Andrius kuria muziką spektakliams ir ne tik… Ar teisingas spėjimas?

A.S.: Labai taiklus!

M.Pi.: Taip, po truputį mėginsime atsiskleisti visapusiškai. Jau kurį laiką kartu su Mariumi užsiimame judesio edukacija. Ilgainiui bandysime plėtoti ir kitas išraiškos formas. Juk šokis gali egzistuoti ne tik spektaklio dėka. Galbūt jau ateinančiais metais, vietoj spektaklio, išleisime muzikos plokštelę, arba pastatysime filmą apie šokį. Bus proga dar sykį išmėginti savo „(g)round zero mentalitetą“. Norint neapsiriboti viena išraiškos forma, tikrai prireiks drąsos.

– Vos prieš kelis mėnesius su spektakliu „(g)round zero“ gastroliavote Izraelyje ir Meksikoje. Pastarąją kelionę esate prilyginę „linksmiesiems kalneliams“. Kodėl? Su kokias pakylimais ir nuokryčiais teko susidurti gastrolių metu?

M.Pi.: Mus atrinko dalyvauti viename festivalyje, tačiau netikėtai vienas mano draugas pasiūlė dalyvauti dar dviejuose, kai jau buvome Meksikoje.

M.Pa.: Tada ir prasidėjo tikrieji kalneliai… Dabar Meksiką atsimenu it per sapną. Dažnai sapnuoju, kad bėgu per visą miestą negalėdamas pasiekti savo tikslo. Meksikoje taip buvo su poilsiu. Atrodydavo, kad štai, jau atėjo ramybės akimirka… Ir tada vėl kas nors nutikdavo.

A.S.: Gyvenome visiškoje nežinioje. Nežinojome, kur sekančią dieną vakarieniausime ar net miegosime. Kelionės viduryje išgyvenome komandinį sprogimą. Turėjome labai rimtą pokalbį.

M.Pi.: Kelionė iš tiesų buvo pilna netikėtumų: vieną vakarą ant grindų trise miegame „šaukštelių“ poza, o kitą jau viešime pas turtingiausią žmogų Meksikoje. Mums, kaip komandai, kelionė po Meksiką reiškė labai daug. Pagaliau turėjome ilgai brendusį pokalbį apie tai, ką darome ir ko norime. Netrūko emocijų, kalbėjome itin atvirai. Mums tai buvo į naudą.

– Pabaigai, dirstelėkime į ateitį. Jau kurį laiką ruošiate naują spektaklį. Kuo nustebinti planuojate šįkart?

A.S.: Busime kitokie. Vadovausimės kitokia estetika…

M.Pi.: Keisimės ir judesio prasme…

A.S.: Nes ir aš susigražinau formą. (juokiasi).

M.Pi.: Visai neseniai viešėjau Kinijoje. Ten sutikau vieną skandinavų antropologą, tyrinėjantį šiuolaikinę visuomenę. Pagrindinis jo tyrimų objektas – „perdegimo“ reiškinys. Man jo mintys paliko didelį įspūdį. Kasdieną matau „perdegusius“ žmones. Kartais ir pats jaučiuosi „perdegęs“. Negana to, savotiškas „perdegimas“ vyksta ir globalesniame politiniame bei ekologiniame lygmenyje. Žmonija labai stipriai serga. Man tai pasirodė aktualu. Galvoje iškart užgimė spektaklio idėja. Spektaklyje, mes tikrai nesiūlysime formulės, kaip reikėtų gyventi. Veikiau, mėginsime sukurti visuomenės metaforą. Visos epochos kartojasi… Žmonės pamažu ir vėl prisimena gamtą. Apie tai kalbėjo dar prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso. Mes labai skubame, tačiau tas skubėjimas ne visada produktyvus. Dažnai nemokame būti tiesiog „čia ir dabar“.

M.Pa.: Veikiausiai naujame spektaklyje pademonstruosime „perdegimo mentalitetą“. Kuriant „(g)round zero“ norėjome atrasti savo „Tigro akį“ – mokėmės drąsos. Dabar mokysimės „neperdegti“.

Spektaklį „(g)round zero“ Kauno kameriniame teatre bus galima išvysti gruodžio 23 d. 18 val.

Bilietai platinami: Tiketa.lt

Daugiau aktualijų