Judesio pasaulis Martyno Rimeikio ir Rūtos Butkus akimis

Lietuvos šokio informacijos centras rugpjūčio 23 d. Dance.lt Summer Intensive‘19 metu pristatė du naujus Lietuvos šokio kūrėjų portretus – baleto artisto ir kūrėjo Martyno Rimeikio bei šiuolaikinio šokio menininkės Rūtos Butkus. Šių dokumentinių apybraižų režisierius Mikas Žukauskas šokėjų asmenybes ir kūrybos bruožus išryškina sava menine raiška bei per pokalbius su projekto koordinatore Anastasija Dichtiar. Po peržiūros vyko diskusija su filmų kūrėjais, šokėjais ir choreografais Greta Grinevičiūte ir Mantu Stabačinsku, pokalbį moderavo menotyrininkas, šokio kritikas Helmutas Šabasevičius. Jie aptarė šokio išsilavinimo būtinumą bei kūno ir judesio suvokimo pokyčius, sulaukus vyresnio amžiaus.

Naujuosius filmus su ankstesniais serijos Lietuvos šokio kūrėjų portretai darbais jungia stilistinis panašumas, tačiau Miko Žukausko režisuotieji yra intymesni ir poetiškesni. Galbūt tai padiktuota pačių kūrėjų asmenybių, jų judesio suvokimo, galbūt filmų kūrėjų gebėjimo perteikti šokėjų individualybes, tačiau atrodė, kad po filmų peržiūros neliko nė vienos ramios širdies. Šokis akimirkai tapo pagrindiniu realybės suvokimo būdu.

Pirmasis filmas Už kūno ribų kuria Martyno Rimeikio portretą. Kūrybinė komanda dalyvauja repeticijose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ištraukas iš baletų Vieni (2016 m.) ir Procesas (2017 m.) sieja su akimirkomis iš interviu, rodo kūrėją mąslų, uždarą ir melancholišką.


Akimirka iš filmo

Rimeikiui režisūra yra kažkas šventa. Jo choreografinė kalba balansuoja tarp baleto ir šiuolaikinio šokio, stilistika labiau išjausta nei sukurta, laikantis konkretaus šokio stiliaus reikalavimų. Choreografas pasiduoda repeticijų tėkmei ir kuria pagal tuometes inspiracijas.

Vienas iš pagrindinių abu filmus vienijančių klausimų yra šokėjo amžius ir įtaka judesio bei kūno galimybių suvokimui. Martynas Rimeikis – tarsi kūno barjerų įkaitas, šokio karjeros pabaigoje išgyvenantis kovą tarp gilesnio judesio suvokimo ir nykstančių kūno galimybių, tačiau atrandantis laisvę ir pilnatvę kūryboje.

Filme Už kūno ribų Martynas Rimeikis matomas kaip šokį ir gyvenimą jautriai išgyvenantis žmogus, per kūrybą atrandantis prasmę savo egzistencijai. Akivaizdi kūrėjo pagarba savo amatui, statomiems kūriniams. Išmintis ir jausminė judesio interpretacija leidžia jam išeiti už baleto rėmų ir sukurti kūrinius, peržengiančius šokio taisykles.

Kitas portretas pasakoja apie šokėją ir choreografę Rūtą Butkus, kuri save identifikuoja kaip… grybautoją. Nuo pirmų filmo epizodų žiūrovams leidžiama suprasti, kad tai yra personažas, egzistuojantis savo susikurtoje būtyje. Kaip ir Rimeikį, ją sunku įsprausti į konkrečią meno rūšį ar šokio žanrą. Rūta Butkus yra savo pasaulio gyventoja, mąsliai analizuojanti realybę ir santykį su ja. Jos šokio pasirodymai yra tokie pat nekonvencionalūs, kaip ir ji pati. Jos gyvenimo tikslas – judesio paieška, tyrinėjimas. Kaip reikia judėti, kad kūnas pasikrautų energija ir įgautų jėgos? Menininkė kvestionuoja, kam šokis reikalingas, kodėl jo reikia.


Akimirka iš filmo

Rūtą Butkus ir Martyną Rimeikį vienija suvokimas, jog su gyvenimo ir profesijos patirtimi ateina tikras judesio pažinimas ir šokio prasmės įminimas. Rūtai Butkus gyvenimo patirtis suteikia daugiau galimybių pažinti judesio santykį su aplinka ir jo galimybes. Ji teigia, jog šokis prasideda nuo 35 metų, iki tol šokėjas tik treniruojasi, dirba ir kaupia patirtį tikrosioms paieškoms. Kaip senstančiam kūnui įkvėpti jėgos ir kokias judesio alternatyvas dar galima atrasti? Tai – jos smalsumo orientyras.

Vienas iš Rūtos Butkus kūrybos pavyzdžių yra spektaklis Pamestos akys (2012 m.). Kūrinyje persipina ironija, žaidimas lyčių įvaizdžiais, simboliais, būsenomis, kūrinys jungia teatrą, performansą ir šokį. Kai stebi pačios artistės buvimą scenoje, jauti jos siekį būti esamajame laike, išgyventi jį bei suteikti galimybę žiūrovui „giliau įkvėpti“. Puikus to pavyzdys yra garso, vaizdo ir judesio performansas Unknown (2016 m.), atliktas Vilniaus geležinkelio stotyje. Skambant įvairioms garsų kompozicijoms, atlikėja nardo tarp keleivių, analizuoja jų reakcijas ir jas pertransliuoja per savo kūną. Ji įgyja požemių dvasios pavidalą, tampa energijos dozę įgavusiu benamiu, virsta miesto ritmo vizualizacija. Jos siekis – kurti pasąmoninį dialogą su žiūrovu, prieiti prie žmogaus jam neįprastomis sąlygomis bei atverti protą, kad būtum pasiruošęs bet kam. Atlikėjai technika tėra taisyklės, iš kurių turi išdygti būtis, atsirasti galimybės ieškoti. Ji mano, jog reikia mokyti ne atlikti judesį, o jungti jį, ieškoti, būti scenoje dabar – tai ir esąs judesio, technikos pagrindas. Šokis turi laviruoti tarp technikos ir improvizacijos. Labiausiai įstrigusi atlikėjos mintis: kaip šokame, taip gyvename, kaip gyvename – taip šokame.

Pagrindinė abiejų filmų idėja – kūrėjų žaidimas savo techninėmis galimybėmis, judesio kūrimas remiantis nuojautomis, smalsumu. Klausydami savo vidinių balsų,  jie geba išeiti už teatro, šokio, performanso ribų bei kurti kūrinius, kurie yra autentiški ir paveikūs. Diskusijų metu iškeltas klausimas, ar šokėjui būtina baigti šokio studijas, yra atsakomas filmų idėjiniu branduoliu. Norint būti šokėju, reikia įvaldyti techniką, kad galėtum laisvai išreikšti savo mintis. Tačiau, kaip parodo kūrėjų pavyzdys, šokėjui svarbiausia sekti savo nuojauta, smalsumu ir gebėti atverti save išbandymams. Išeiti už savo kūno ribų ir ieškoti autentiškų judesio išraiškos formų.


Diskusija su filmo kūrybine grupe, kūrėjais Greta Grinevičiūte, Mantu Stabačinsku. Diskusijos moderatorius – menotyrininkas, šokio kritikas Helmutas Šabasevičius.

Šią portretų seriją, be abejonės, reikia pildyti ir skleisti ne tik po Lietuvos teritoriją, bet ir į užsienio rinką. Lietuvos šokio kūrėjų portretai išryškina mūsų šalies šokio menininkų asmenybes ir kūrybą, todėl serija verta pristatymo platesniam žiūrovų ratui. Norisi tikėti, kad šie filmai paskatins kuo daugiau žmonių giliau įkvėpti Lietuvos šokio oro.

Daugiau aktualijų