Laikmetyje, kai dažnai kalbame apie „gentle parenting“, naujovišką tėvystės balansą šeimoje. Kai stengiamės atvirai priimti ir suprasti skirtingus šeimos modelius, tenka imtis ir kiek kitokių veiklų. Internete susibūrusi jau ne viena kitokių tėvų bendruomenė. Tėvų ir mamų, kurie priima visus lyg savo vaikus, kurie gali atvykti pas nepažįstamuosius svarbiomis jų gyvenimo akimirkomis ir užimti nesamų biologinių tėvų ar globėjų vietą. Progų ir priežasčių daug, tačiau jas vienija skaudžios netektys, tarp kurių ne tik mirtis, bet ir atstūmimas bei išsižadėjimas.
Į panašią poziciją save sodina Lietuvos šokio menininkams jau gerai pažįstamas Bushas Hartsornas (D. Britanija) performanse – akcijoje „Pasakyk tėčiui“. Čia visi norintys buvo kviečiami ateiti ir išsakyti menininkui tai, ko dėl įvairiausių priežasčių negali pasakyti tėčiui. Daugelis profesionalų Hartsorną pažino kaip seminarų vadovą, kūrybinį mentorių, o gal ir kasdienio gyvenimo moderatorių.
Nenuostabu, kad tiek daug jautrios komunikacijos patirties turintis žmogus ryžosi užimti labai sudėtingą klausytojo vietą. Gaila, jog būtent „tėčio“ vieta šeimoje vis dar labiausiai stigmatizuota, bet juk į tai ir apeliuojama, tuo pačiu galbūt net išreiškiant paties menininko savęs pozicionavimą, ar refleksiją į visuomenės jam primestiną poziciją.
Miesto širdyje, jaukiai improvizuotoje svetainėje ant vejos po medžiais visą dieną vyko išklausymo ritualas, liejosi tekstai ir, dažnai, ašaros. Tik paskutinę akcijos valandą įvyko pirmas atsikvėpimas, pauzė Hartsorno dienoje. Neįlįsime į širdis tų, kurie kalbėjo, beje, beveik visi angliškai, tai reiškia, jog atėjo ne tik išsikalbėti, bet ir būti suprasti. Kai kurie tikėjosi atsakymų, tačiau jų niekas ir nežadėjo. Skaudžiai gražu eilinį kartą suprasti, koks reikalingas žmogui yra kito žmogaus buvimas ir elementarus priėmimas. Tai, kiek daug žmonių sutraukė akcija, rodo jos reikalingumą.
Man pačiai žinoma Hartsorno mentoriaus ir mediatoriaus patirtis suteikia tvirtą pagrindą manyti, jog žalos šie pokalbiai negalėjo turėti. Tuo labiau jo pažadas neturėti atsakymų rodo, jog jis netampa sprendžiančiu ar lemiančiu, o tik suteikia jautrią erdvę išleisti susikaupusią tylią emociją.
Ką tai suteikia menininkui? Visų pirma grąžina jį į socialiai atsakingo kūrėjo poziciją, kuri visuomet nepatogi ir atvira pasauliui. Tokio tipo performansai, apie kuriuos mąstant galima prisiminti ir legendinį Marinos Abramovič „The artist is present“ darbą, priartina menininką prie kasdienybės ir jos žmogaus, parodant, jog iš tiesų jie nėra tokie skirtingi. Tai, kas gali skirti šias dvi sėdinčiųjų pozicijas yra jautrumo ištvermė, kuria dalintis iš esmės ir yra meno prigimtis.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.