Ketvirtadienio vakare Gedimino prospekte šurmuliuoja žmonės ir automobiliai, o tuo tarpu Žemaitės skvere, aplink skulptūrą sulėtėja laikas ir pasklinda viešai intymi atmosfera. Skambant muzikai dvi moterys lėtai nusirenginėja prie Žemaitės kelių. Ir tai nėra nei vulgaru, nei erotiška ar nepadoru, o verčiau organiška ir net keistai natūralu. Jų judesiai – tikslūs ir sinchronizuoti, tekantys miesto šurmuliui nepavaldžia tėkme ir kuriantys savitą realybę, kurios netrikdo į ją nukreiptų akių gausa. Šiuo atveju net atvirkščiai – veiksmas turi potencialą užhipnotizuoti ir panardinti žiūrovą į sulėtėjusį būvį, kur jam tenka susidurti su pačiu savimi, savo žvilgsniu ir klaidžiojančiomis mintimis.
Taip „Be kompanijos“ įkūrėjos, Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė, kartu su kompozitore Agne Matulevičiūte, kuria nebylų protestą, kuris, vietoj to, kad būtų išrėktas kam nors į veidą, įvyksta žiūrovų galvose.
Atrodo, per valandą Žemaitės skverelyje įvyksta nedaug: jos tik nusirengia iki apatinių, atidengdamos užrašus ant kūnų „my body my project“. Kita vertus, lėtuose judesiuose galima buvo įmatyti formų, emocijų bei įvaizdžių metamorfozę: nuo nuosmukių iki pergalių, nuo mažos mergaitės iki motinos archetipo. Jų emocijos, nors ir kylančios iš vidaus, neabejotinai yra nulemtos santykio su kito žvilgsniu – priverčiančio susigūžti ar atsistoti tvirčiau.
Jos, praėjusios transformaciją, palieka sulėtėjusio laiko salą ir vienais apatiniais drabužiais drąsiai žengia į kasdienybę. Tačiau įdomu, kas per tą laiką nutiko žiūrovų akyse? Ar išlaisvinti buvo tik kūnai, ar, galbūt, ir žvilgsniai?
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.