Lukiškių aikštė,
besileidžianti saulė
šeši trimitininkai
iki paskutinio kvapo
už šešias liepas,
kurios nebesiekia dangaus…
Kaip daugiau, jei ne poetiškai kalbėti apie Evaldo Aleknos meninę akciją „Reaching up“?
Šis kūrinys skambėjo visiems suprantama kalba – jausmu. Ir nebūtinai kiekvienas turėjo žinoti, dėl ko susirinkome, nebūtinai kiekvienam turėjo būti liūdna. Bet čia, kaip ir laidotuvėse, nebūtina žinoti, kas mirė, kad galėtum pajusti gedulą. Ir net jei kiekvienas žinotų, nebūtinai visiems rūpėtų, kad šešių trimitininkų vietoje šešios liepos prieš šešis metus buvo įkalintos betono trinkelėmis. Kaip ir ne kiekvienas suprato, jog šimtamečiai medžiai po truputį džiuvo, kaip ir džiūsta trimitininkų lūpos.
Pasirinkimas paminėti netektį simboliniu gestu žymi svarbą pastebėti, paminėti ir įgarsinti šį įvykį, o būtent garso efemeriškumas leidžia padaryti tai viešai. Tuo tarpu „Reaching up“ kūrinio subtilumas atspindi meno galią atkreipti dėmesį į tai, kas yra jautru ar skaudu, be siekio tai pakeisti, o verčiau su poreikiu tai pastebėti, dalintis ir jausti.
Nutilus paskutiniam trimitui garsas ištirpo Lukiškių aikštės tuštumose. Vietose, kuriose nebėra medžių ir nėra fizinių paminklų. Vietose, kurios žymi visuomenės nesutarimą dėl to, kas mums yra svarbu, dėl ko norime gedėti, ką prisiminti ar ką išsaugoti.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.