Kartais stebėti meninius renginius su savo vaikais – tikra dovana. Labiausiai dėl to, kad esi priverstas prisiminti vertinimo ir suvokimo ABC, grįžti į pradžią ir viską įvardinti labai paprastais sakiniais. Taip buvo ir rugsėjo 16-ąją, kuomet vyko Airos Naginevičiūtės, Erikos Vizbaraitės ir Arūno Adomaičio akcija „Rusiška ruletė“. Teko prisiminti ir vėl garsiai pasakyti, kam gi toks menas kuriamas? Kodėl nuo to tilto pakabinta mergina negali pajudėti savo permatomame vokelyje ir ar iššaus kada nors šalia kabantis ginklas?
Kam? Atkreipti dėmesį, kaip ir visa Meninių akcijų savaitė, vykusi miesto centre, dažnai netikėtai pasitikdavo Senamiesčio ar Centro praeivius. Šį kartą su neįprastu vaizdu susidurti galėjo ir savaitgalį baidarėmis bei katamaranais Neryje plaukiantys, paupyje sportuojantys, žvejojantys ir dar daug netikėtų dalykų veikiantys. O kas iš to, kad dėmesys bus atkreiptas? Kažkas susimąstys, kažkas pajaus ką nors naujo, o gal seniai pamiršto. Šį kartą – lakoniškai ir taikliai saulės atokaitoje tiesiog prisimins karą ir jo būseną. Pakibusią, bejėgę, sukurtą kažkieno kito ir prieš beginklius žmones faktu pristatytą.
Čia, manau, nereikia ieškoti konkrečių situacijų ir simbolių. Žinoma, šiandien kalbame išskirtinai apie Rusijos agresiją, tačiau menininkų rekvizitu pasirinktas ginklas greičiau atstoja ne vieną valstybę, o principą, karo, kaip mašinos, šalto žudymo įvaizdį. Rusiškoje ruletėje būtent jam suteikiama viršenybė, jo pusėje yra atsitiktinumas. Kaip žaidime, taip ir gyvenime.
Ir kaip skaudžiai priešais jį atrodo žmogus. Iš vienos pusės dėl saugumo virve prikabinta atlikėja, iš kitos pusės lyg galutinai įkalintas taikinys, negalintis, nei iššokti, nei nuplaukti. Pakibęs permatomame dėkle, kur jo kančią stebi visi, kas netingi. Taip, taip, – lyg mes savo skaidriųjų kristalų ekranuose žiūrintys kitų kančias. Kaip tie mano vaikai, sujudėdavę kas kartą, kai E. Vizbaraitė bandydavo pajudėti savo mažuose, skaidriuose spąstuose.
Tuo pačiu metu visa tai buvo ir apie mus, pakibusius tarp karo ir jo neigimo. Tarp saugios žemės ir gyvenimo tėkmės. Žinančius, jog tai vyksta kiekvieną minutę, bet sugebančius pamiršti tą pačią akimirką, kai nusisukame. Ar (šiuo atveju), kol ginklas trumpam nutaikytas ne į mus.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.