Kartais, kai užsukdavau į svečius, mano vaikystės draugės mama ant veido ar kaklo turėdavo mėlynių. Sakydavo man: „blogiausia praėjo, dabar bent mėnesį namuose bus ramu“. Išoriškai, nežinant aplinkybių, pasiturinti šeima, todėl, suprask, jokiai rizikos grupei nepriklausė. Kitos draugės mama buvo talžoma kas savaitę – niekad į veidą. Ji užėmė vienas atsakingiausių pareigų mažame mano vaikystės miestelyje. Kartais ir pačią mano draugę tėvas trenkdavo į radiatorių. Vienam susidūrimui kelis kartus taip pabrūžydavo į metalą. „Ji juk tokios institucijos direktorė, ką žmonės pasakytų?“, – sakė man draugė, kai paklausiau, kodėl būdama tokia protinga moteris, jos motina nesikreipia pagalbos. Mažas, ramus miestelis. Maži, ramūs gyvenimai. Išoriškai.
Dar buvo kampiniai gatvės kaimynai – mano močiutė kartais iš geros širdies leisdavo kampinio namo moteriai prisiglausti. Tiesa, ši trenkdavo alkoholiu. Mano tėvai kartais skambindavo policijai, norėdami pranešti, kad kampiniame name ir vėl vyksta smurtas. Kartais, nes nerimavo, kad šie kaimynai išsiaiškins, kas iškviečia ir gali apsiimti kerštauti, juk „policiją užsiundė“.
Dešimt asmenybių stovi Konstantino Sirvydo skvero fontanuose. Rankos iškeltos aukštyn laiko plakatus. „STAMBULO konvencija prieštarauja Lietuvos respublikos konstitucijai“, – parašyta viename. „Dokumentas neišbaigtas“, – skelbia kitas. „Smurtas artimoje aplinkoje sudaro penktadalį visų Lietuvoje įvykdomų nusikaltimų“, „Tik kas 5-tas asmuo kreipiasi pagalbos į policiją“, „Vidutinis bendras pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičius per metus 56 tūkstančiai“, – informuoja plakatai. Užklydus skveran – ramu, vos keli praeiviai pristoja. Fone – varpų gausmas, akcijos sumanytojų įrašu leidžiamas. Dešimt plakatus laikančiųjų juda lėtai: jų amplitudėje – vos keli judesiai ir apsisukimas. Siūbuoja kaip tie varpai įraše. Tyli.
Tai Agnietės Lisičkinaitės inicijuotas „Kolektyvinis protesto šokis Vol. 2“. Jau kurį laiką protesto kultūrą tyrinėjanti menininkė šį kartą rankas į viršų kėlė už lyčių lygybę. Atrodo, nieko čia nevyksta, tačiau tokios akcijos/performansai/ įvykiai – patys sudėtingiausi. Čia fiziškumas, įtampa, kurią patiria stovinčiojo kūnas, yra daugiau, nei maksimali. Iškeltos rankos kūną nuvargina jau po kelių minučių. O šiame tyliame proteste kai kurios rankos iškeltus plakatus laikė gerokai ilgiau, nei valandą. Pavargusieji tyliai pasitraukdavo. Savo plakatą pastatydavo eilėje kitų, kurių rankos taip pat anksčiau nusviro. Simboliška.
Lyčių lygybė kelia daug klausimų, tačiau šį kartą Agnietė nusprendė labiausiai atkreipti dėmesį į smurtą artimoje aplinkoje. Sprendimas trumpas, pasikartojančias žinutes užrašyti ant lapo, man atrodo, labai dėkingas: čia reikia aiškių, greitai suprantamų, lengvai pamatomų faktų. Tokioms žinutėms ištransliuoti reikia grynos, minimalios formos, kurios nepermuštų pašaliniai inkliuzai. Nebent būtų galima pagalvoti, kaip kalbėti, ir į šias temas įtraukti psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. Šis žmogų šis naikina taip pat, tik išsyk nepamatomai. Suskaičiavus šitokį smurtą, deja, pamatytume dar labiau šokiruojančius skaičius.
Ar ši akcija veikia? Netoliese manęs sėdėjęs praeivis pradėjo aiškintis, kas yra Stambulo Konvencija. Šalia sustojusi porelė diskutavo apie plakate nurodytus skaičius: „ar gali būti, kad per metus 56 tūkstančiai patiria smurtą? Gal čia kokia klaida? 5-6 tūkstančiai, bet ir tai labai daug?“. Jei bent vienas praeivis sukluso – vadinasi, veikia. Ir būtinai turėti omenyje, kad šitoje akcijoje ir už ją stovi menininkai. Nes jiems rūpi.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.