Konstantino Sirvydo skvere skamba varpai ir tiksi laikas, o 10 figūrų (8 savanoriai ir 2 Be Kompanijos įkūrėjos: Agnietė Lisičkinaitė bei Greta Grinevičiūtė) su iškeltomis rankomis laiko plakatus ir lėtu žingsneliu juda vietoje, ant fontano atbrailų. Jų plakatai kalba apie smurtą artimoje aplinkoje, o akcija surengta kaip atsakas į Lietuvoje 2013 metais pasirašytą, bet vis dar neratifikuotą Stambulo konvenciją. Plieskiant jau rudenėjančiai, bet dar karštai sekmadienio saulei figūrų vis mažėja – neatlaikiusios įtampos raumenyse jos nuleidžia rankas ir padeda plakatus prie fontano. Galiausiai stovėti lieka kelios merginos, atrodančios tarsi paskutiniai pėstininkai mūšio lauke. Tuo tarpu praeiviai tik užmeta akį, retas sustoja ir nei vienas nesiryžta paimti plakato ir atsistoti greta.
Ar tai reiškia, kad mums (žiūrovams) nerūpi lyčių lygybė, kad mes nepalaikome akcijos dalyvių, kuriems, bėgant laikui skauda vis labiau, ar, dar blogiau – net neatjaučiame jų kančios, kaip ir nepastebime smurtą šeimoje slepiančių moterų ar net nenorime leistis į kalbas apie socialinę lytį?
O gal ši akcija iliustruoja tai, kaip būdami per daug užsiėmę savo kasdienybe, „praskroliname“ antraštes apie dar vieną nusikaltimą lyties pagrindu ir todėl taip lengvai galime prabėgti pro faktus, kurie atskleidžia šios problemos mastą? Ironiška, kad bėgant laikui šiuos faktus laikančių vis mažėja. Kaip ir mažėja smurtą atlaikančių moterų. Ne dėl to, kad kenčiančių neatsiranda daugiau, o dėl to, kad jos nebeiškenčia ir jų tiesiog nebelieka, jos pavirsta skaičiais ir faktais.
Iš tiesų, sąmoningai pasirinkusi tik žiūrovo poziciją kovojau su noru prisijungti, pajusti akcijos dalyvių neišreiškiamą skausmą, kai jau po pirmos minutės nutirpusias rankas diegia pusvalandį, valandą, pusantros… O ypač šiam skausmui besipriešinantį vidinį užsispyrimą išlaikyti plakatą, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių.
Toliau, analizuodama tai, kodėl būdama žiūrovo pozicijoje nedrįsau paimti plakato ir prisijungti, galėčiau plėstis apie tai, kaip šis aspektas padėtų atskleisti meninę akciją kaip žanrą, kuris yra tarp meno ir protesto laukų, dėl savo siekių pilnai neįkrentantis nei į vieną iš jų (nesiekiantis pasižymėti aukšta menine verte ar išbaigtumu ir neturintis tiesioginio politinio poveikio ar visuomenės įtraukumo), tačiau tam tektų rašyti atskirą recenziją.
Todėl apibendrindama galiu pasakyti, jog šios ir kitų MAS akcijų vertė atsiskleidė būtent tuo, jog akcijos suteikė galimybę menininkams rūpimas problemas atliepti metaforomis ir apie jas mąstyti viešai, nebūtinai siekiant tą akimirką atrasti sprendimą, o verčiau norint įskelti proceso kibirkštį ar pažarstyti jau žibančias žarijas.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.