„Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?“
Elzės Kandratavičiūtės nuotr.
Taip prasideda Dovydo Strimaičio šokio spektaklio „Duet“ aprašymas. Tema svarbi, aktuali ir drauge neišskirtinė: šiuolaikinių vakarietiškų visuomenių ideologija iš principo teigia lygybės, vadinasi – balanso siekį. Apie neproporcingą laiko ir tradicijų kaitos greitį bei to žalą kalbama ne tik mene; tema neaplenkia religijos, politikos, švietimo ir kitų socialinių sričių. Įdomu, kad būtent ten, kur pragmatikos mažiausia, tradicijos įsišaknija stipriausiai. Jos tampa vieninteliu „objektyvią“ vertę grindžiančiu pagrindu.
Įdomu, kad „Duetas“ – pirmasis Strimaičio spektaklis, kuriam sukūręs choreografiją pats jos neatlieka – primena bandymą surasti objektyvią klasikinio šokio išraiškos vertę. Šis kūrinys – tai nuolatinis tikrinimas, ką žiūrovui reiškia atskiri baleto elementai ir kas baletą daro žiūrovui, tačiau ne atlikėjui saugiu šokiu.
Kaip reta paprasta apibendrinti „Dueto“ dramaturgijos struktūrą. Dailininkės Taylor Wishneff kurtus kūno spalvos kostiumus dėvintys bei sportbačiais avintys Clara Davidson ir Ibai Jimenez tyloje atlieka pasikartojančias, neženkliai kintančias baleto kompozicijas. Po kurio laiko platūs atlikėjų judesiai apribojami ar apskritai sustabdomi, leidžiant spektaklį kurti Lisos M. Barry šviesoms. Dar vėliau salėje pasigirsta muzika, perkelianti „Duetą“ arčiausiai to, ką esame pratę patirti klasikiniame balete.
Išskirtinai choreografiniame debiute Strimaitis žaidžia savo paties ir publikos suvokimais, svarstydamas, ką mums reiškia klasikinis baletas, kas lemia vieno lankomiausių menų teikiamą malonumą ir kiek galime toleruoti apsimetinėjimą klasika, kuri akivaizdžiai tokia nebėra. Tai tyrinėjama, išsikeliant siauresnius klausimus: ar įmanoma pamatyti personažą, jei jo neiliustruoja kostiumas; ar atsisakius puantų, dingsta šokėjų grakštumas; ar mėgaujuosi šokiu, ar jis reikalingas tik muzikai iliustruoti?
Nors „Duete“ baletas kaip tyrimo laukas viešai deklaruojamas pirmą kartą, ankstesnių Strimaičio spektaklių pagrindus taip pat nesunku sieti su baleto principais. „Šokių kūrimo mene“ jis prieš žiūrovų akis praktiškai ir nuosekliai analizavo judesio gimimą, iki detalių išskaidydamas kūno patirtis, susidūrus su nauja choreografija. „Hairy“ eskize, kurio ištrauką teko matyti, šokėjas ir jo fiziologija išgryninami kaip įrankiai idėjai perduoti ir įspūdžiui sukurti. Tad „Dueto“ tema iškart pasirodė organiška Strimaičio kūrybos kontekste. Kaip ir išraiška: jaunam choreografui akivaizdžiai įdomu analizuoti šokančio ir žiūrinčio žmogaus santykį su fiziškai ar kultūriškai įtvirtintais niuansais.
Nesu mačiusi Strimaičio šokančio kitų choreografų spektakliuose. Tačiau peržvelgus jo veiklos trupėse istoriją galima numanyti, kad savo atlikėjo karjeroje jis dažnai susiduria su laisvę ribojančios klasikinės technikos ir laisvės idėjų turinyje priešprieša. Galbūt tai užaugino konfliktišką santykį su baleto reiškiniu, kurį patvirtino „Duetas“.
Šį santykį Strimaitis perkelia į sceną, „versdamas“ šokėjus ir žiūrovus susidurti su įvairios ištvermės reikalaujančia išraiška: monotonišku, bet kryptingu judėjimu, dėmesiu konvencinių procesų ir reiškinių detalėms, gigantiškos ir vientisos energijos reikalaujančiu šokiu, kurį sustiprina „vežantis“ ritmas. Taip pat – vengimu sustoti, tuo pat metu kuriančiu maloniai hipnotizuojantį įspūdį ir keliančiu įtarimą, kad sustoti tiesiog bijoma. Galbūt tuštumos, kuri gresia atsiverti, pastūmus į šalį techniką?
Apie Strimaičio kūrybos apibendrinimus kalbu daugiau nei apie „Dueto“ išskirtinumus, nes šis kūrinys įkvėpė apsvarstyti choreografo interesus. Savo spektakliuose jis nuolat persvarsto „savaime suprantamas“ kategorijas ir savo santykį su jomis, nuosekliai ir smulkmeniškai analizuodamas, kaip konvencinį atlikimą išgyvena ir patiria jauni šokėjai, kurie dažniau klausinėja nei priima žinias a priori. Žiūrovų čia neprašoma empatiškai susirūpinti šokėjų gerove. Jie kviečiami pasiduoti hipnozei ir fiziškai patirti procesus, kuriuos šokio kūrėjai nuolat išgyvena, tačiau nebūtinai reflektuoja.
Žiūrovai „Duete“ turi susitaikyti su monotonija, šokėjai – su didelės ištvermės reikalavimais. Scenoje susidūrusios šios dvi įtampos gali sukurti erzinančią trintį, kuri, atlikėjams nepaliaujant judėti, žiūrovo sąmonėje sukelia sprogimą (kokį – priklauso nuo nuostatų, su kuriomis žmogus atėjo žiūrėti spektaklio). Kita vertus, kūrinys gali likti beprasmišku, jei atlikėjai pervargs bandydami kažką įrodyti tokia forma, kuri žiūrovų tiesiog nesujaudins.
Tad choreografas Strimaitis pasirinko sudėtingą kelią, reikalaujantį arba nuolat sąmoningai dirbančios publikos, arba rezultatyvesnio kūrėjo mąstymo, kuris įžemintų spektakliuose išgyvenamas patirtis; t. y., greta proceso pasiūlytų žiūrovams išvadų variantą. Pastaroji idėja atrodo paradoksali. Kaip ir kam sąmoningai ir prikišamai siūlyti atsakymą spektakliuose, kurie yra apie paieškas dugno neturinčiuose reiškiniuose? Tokioje kūryboje žiūrovai labai greitai pastebės kiekvieną periodą, kai Strimaitis savo paieškose atras kažką sau naujo, kuo tvirtai patikės.
—
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.